I dalis ČIA
Punske mokoma pažinti Lietuvos istoriją
Dar 2017-ųjų vasarą Lietuvos mokslininkų sąjungos taryba surengė išvyką į Suvalkų kraštą, jau daug metų priskirtą Lenkijai. Aplankėme Punsko bažnyčią, kurioje vyksta lietuviškos pamaldos. Vienoje šventovės pusėje sustatytos lietuviškos, kitoje – lenkiškos bažnytinės vėliavos. Punsko miestelyje yra lietuviška spaustuvė, apie kurios veiklą tik nedaugelis Lietuvos lietuvių žino. Veikia lietuviškos mokyklos ir lietuviški meno kolektyvai., išsaugota turtinga dzūkiško krašto šneka. Netoliese yra istoriko, vadovėlių autoriaus B.
Makausko tėviškė.
Seinuose aplankėme Lietuvos konsulatą ir daug sužinojome apie jo dabartinę veiklą. Aišku, suspėjome pamatyti tik keletą vietovių, susijusių su Lietuvos ir lietuvių paveldu.
Nuvykome į inž. Petro Lukoševičiaus šalia Punsko įkurtą prūsų – jotvingių gyvenvietę, kurioje tiek istorijos faktų pavyzdžiais, tiek meno priemonėmis įprasminta lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės kūrimosi pradžia. Daug dėmesio skirta lietuvių tikėjimui gamtos jėgomis ir jų atspindžiams tiek senojoje, tiek šiuolaikinėje religijoje. Simboliniai aukurai, didžiuliuose akmenyse iškalta lietuvių genčių vadų portretų galerija, susikaupimo aikštelės. Stovi paminklas Durbės mūšiui atminti su mums nežinomais rašmenimis, medinė jotvingių pilis, ryškūs senųjų gyvenviečių planavimo fragmentai… Nieko panašaus neturime Lietuvoje, nors vietovių, kuriose verta įkurti tautos paveldą įprasminančias gyvenvietes, yra ne viena.
Petro Lukoševičiaus istoriografinis ir etnografinis pasirengimas bei jo kūrybiški užmojai verčia susigėsti ne vieną „profesionalą“, bandantį kalbėti apie lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės kūrimosi istoriją. Aiškiai matyti, kad kalbantieji patys nelabai įsivaizduoja,, kaip Lietuva tuo metu galėjo atrodyti. Ši tematika jiems – ir dvasiškai tolima. Užtat apsilankius šioje gyvenvietėje, sužadinama istorinė vaizduotė, sustiprėja domėjimasis profesionaliais valstybės raidos tyrimais. Labai džiugu, kad lietuviai, administraciniais barjerais atskirti nuo Lietuvos, tebepuoselėja ne tik tautos kultūros paveldą, bet ir laikosi lietuviškų ūkininkavimo tradicijų, ūkių tvarkymo patirtį perduodami savo vaikams. Ne kartą užklupo mintis, kad lietuviškumo čia išsaugota daugiau, negu dabartinėje Lietuvoje.
Nemenkink savo namų
Nemeilės Lietuvai apraiškos dažnai prasideda nuo perdėto savo valstybės tariamo mažumo akcentavimo. Viešojoje erdvėje pilna tvirtinimų, kuriuose mūsų valstybė vadinama „valstybėle“, neturinčia jokios įtakos Europoje, jau nė nekalbant pasaulio mastu. Berods pasimokyti galėtume iš artimiausių kaimynių, kurios iš savo teritorijos dydžio arba gyventojų skaičiaus nesityčioja, o paveldo išryškinimui skiria nepalyginamai daugiau dėmesio. Retas kuris Lietuvos gyventojas žino, kad Latvijos operos ir teatro spektaklių pradžia neatsiejamai susijusi su Lietuvos kultūra. Iki Antrojo pasaulinio karo abiejų baltų valstybių kultūros ryšiai buvo žymiai glaudesni, o toks bendradarbiavimas lėmė ir didesnę pagarbą savo paveldui. O ką mes, išskyrus kelias išimtis, žinome apie Latvijos mokslo sistemos raidą?
Pagarba savo valstybei – vieninteliams tautos namams remiasi ne tik kultūros tradicijų žinojimu, bet ir dabarties vertinimu. Atsivertę Europos žemėlapį ir jos valstybių ploto bei gyventojų skaičiaus rodiklius, ne vienas nustemba, kad tokios šalys, kaip Danija, Belgija, Slovakija, Šveicarija, jau ne neprimenant Olandijos ar Slovėnijos, savo dydžiu nesiskiria nuo Lietuvos arba yra už ją mažesnės, bet ten nerasite tyčiojimosi iš savo valstybės ar tautos. Mūsų pačių žvilgsnis į veidrodį atskleistų daugelio negerovių tikrąją prigimtį. Nelieskime visiems įgrisusios dalyvavimo rinkimuose temos, bet štai net tokie veiksmai, kaip privalomojo gyventojų skaičiaus referendume sumažinimas nuo 300 iki 100 tūkstančių, kurie atvertų nepalyginamai didesnes galimybes apsaugoti savo Konstituciją, nesulaukia deramo dėmesio. Kiek piliečių jau pasirašė šio referendumo iniciatyvą, kiek tarp pasirašiusių yra akademinės bendruomenės narių?
Tytuvėnų vienuolynas
Tautos kultūros ir šeimos sąvokos – neatskiriamos
Štai Konstitucinis Teismas jau prieš kurį laiką paskelbė skandalingą antikonstitucinį sprendimą, kad šeima neva yra … neutrali lyčiai. O kokia buvo mūsų visuomenės reakcija? Nepastebėjome, nesupratome, neįvertinome, manėme, kad mūsų tai neliečia? Ir štai seniausias Rytų Europoje Vilniaus universitetas kėsinasi į nuo amžių susiformavusią gimtosios kalbos struktūrą, siūlo tokias nesąmones, kaip „žmoga“, bet ar tai mus pažadino?
Seimui ypatingai įžūliai vėl brukamas vadinamasis „partnerystės“ įstatymas, šantažuojamas net Prezidentas, siekiant iš anksto užsitikrinti, kad tokio sprendimo jis nebevetuotų, jam klijuojama „homofobo“, t. y. bijančio žmonių, etiketė. Aplink Prezidentūros duris trainiojasi anksčiau „profesionaliu gėjumi“ apsiskelbęs, o dabar besivadinantis „feministu“ žmogelis, bet visuomenės reakcija į vis įžūlesnes provokacijas – vangi, beveik nepastebima. Štai net neseniai paskelbtame NŠTA pareiškime, kuriame pasisakoma prieš Seimui brukamą „partnerystės įstatymą“ pradedama ne nuo šio „įstatymo“ esmės išryškinimo, o nuo … liaupsių Prezidentą atvirai šantažavusiai asmenybei.
Gyvenimas – be įsipareigojimų?
Įstatymų, kurie reglamentuoja kartu gyvenančių, bet nesudarančių šeimos, asmenų teises, pakanka. Bet jei teisininkai mato, kad dar liko atvejų, kurie mūsų teisėtvarkoje liko neaptarti, juos galima papildyti įprastomis teisėkūros procedūromis. Niekas neverčia tokių asmenų kurti šeimų, kaip ir niekas nedraudžia bet kokiam kiekiui tos pačios lyties asmenų gyventi kartu. Ir Lietuvoje vis labiau plinta mada nebekurti šeimos, nes šeima reiškia ne tik gyvenimo pilnatvę, bet ir pareigas, asmens įsipareigojimus. Tačiau kas siūloma mainais?
Pasaulyje yra ne tik monogaminė šeimos traktuotė. Kai kuriose Afrikos gentyse vaikai iki šiol yra bendruomenės nuosavybė. Musulmonai gali legaliai turėti po kelias „žmonas”. Kai kurios gentys, gyvenančios Afganistane, yra įsitikinusios, kad moterys neturi teisės mokytis skaityti ir rašyti, nes anot jų, joms to ir nereikia. Vis labiau spartinama mečečių statyba Europoje rodo, ko siekiama. Tokios mūru už vaikų tariamai pažeistas teises stojančios mamos naudojamos šantažuoti net tuos valstybės vadovus, kurie gerbia savo tautos tradicijas ir krikščionišką gyvenseną. Valdančiųjų siekis, kad pasaulį užpildytų tik unifikuoti individai, neturintys jokių tautinių bruožų, jokio kultūros paveldo. Ar ne to paties siekia ir tie, kurie visam pasauliui dabar bando įgrūsti helovyno – „galabyno” (nuo žodžio „galabyti“), atsiprašant, „šventę”, kuri su senovės keltų tradicijomis jokių sąsajų nebeturi.
Teisingumas – valstybės pamatas
Visuomenės pagarba savo valstybei, tikrųjų jos galimybių vertinimas labiausiai priklauso nuo jos piliečių brandos. Tarp mūsų dabar labiausiai pastebimas teisinis nihilizmas. Ryškiausias pavyzdys – beveik visuotinis eismo taisyklių nesilaikymas. Apie šias taisykles „prisimename“ tik kelių policijos posto arba galimos solidžios bausmės, kuri gali būti paskirta pagal greičio matavimo įrenginių parodymus, akivaizdoje. Penkiasdešimtmetį gyvenę pagal svetimų valstybių įstatymus, gyventi pagal savus taip ir neišmokome. Tad šis senovės romėnų pastebėjimas – pamoka ir mums.
Prie nepagarbos valstybei ugdymo labiausiai prisideda sudarkyta švietimo sistema ir atvirai svetimiesiems tarnaujanti žiniasklaida. Prieškario Lietuva, tikrai nepalyginamai skurdesnė už dabartinę, buvo užsimojusi sukurti demokratinę, su visuomene glaudžiai susijusią švietimo sistemą. Mokyklos buvo statomos kiekvienoje gyvenvietėje. O ką padarė mūsų laikmetis? Ne tik nusispjovė į Tautinės mokyklos koncepciją, bet ir atplėšė mokyklą nuo visuomenės. „Geltonieji autobusiukai“ tokio ryšio išlaikyti negali. Todėl ir tūkstančiais ugdome betaučius globalistus, kuriems net patys įžūliausi pasikėsinimai į valstybės prievoles, šeimą ir net gimtąją kalbą darosi nebeįdomūs ir jų nebepiktina.
Ar turime kuo pasitikėti?
Norisi pasidalinti jau seniai iškilusiu klausimu. Ar tikrai per daugiau kaip trisdešimt metų neišaugo Lietuvoje nė vienas valstybės veikėjas, kuriuo tauta galėtų nuoširdžiai pasitikėti? O gal tos idealaus „vado“ paieškos iš tikrųjų yra betikslės? Gal vertinkime žmones tikėdami, kad daugumoje jų vyrauja gėris, kad reikia jais pasitikėti ir padėti, perspėjant, kai matome juos išklystant į šunkelį? Susipainiojusius, pasidavusius trumpalaikės naudos motyvui, išsigandusius net savo ankstesnių drąsių žingsnių.
Mes per ilgai gyvenome svetimoje santvarkoje, per ilgai dairėmės į tai, kaip gyvena didesnieji. Gal turime ir per daug įtarumo? Gal net per daug gardžiuojamės neigiama, nors ir visai neteisinga žinia, patys sau net su piktdžiūga tvirtinami: „Ar aš nesakiau? Visi jie – vienodi…Sukčiai, savanaudžiai, vagys, paperkami ir pan…“
Priminsiu vieną dar nelabai seną pavyzdį. Kai į valstybės vadovus buvo netikėtai pasiūlytas nelabai iki tol žinomas asmuo, žurnalistai puolė ieškoti informacijos. Nebūtinai – išsamios, ir juo labiau – ne teigiamos. Labiausiai ieškota bet ko kompromituojančio. Užkalbino ir jo tėvus, gana maloniai bendruomenėje vertinamus žmones. „Kompromato“ nerado. Tačiau bent daliai skaitytojų tikriausiai įstrigo tada reportaže paminėti jo mamos žodžiai:
– O ko jūs klausinėsite kitą kartą? Gal net metams nepraėjus? Ar buvo bent vienas žmogus, vadovavęs valstybei, kuris būtų įvertintas ne tik gražiai, bet svarbiausia – teisingai?
Ir kaip čia neprisiminsi ironiško pastebėjimo kuo žurnalistas skiriasi nuo gaidžio? Gaidys nudžiunga, mėšlo krūvoje radęs grūdą, o ko ieško tūlas žurnalistas grūdų krūvoje?
