Kaip jau ne kartą minėta, svarbiausi žmogaus poreikiai yra būstas, darbas, sveikatos apsauga, nepertraukiamas išsilavinimas ir moralinė pozicija. Jų visapusiškas tenkinimas sukuria vieną iš svarbiausių sąlygų pilnaverčiam asmenybės vystymuisi – saugumo būseną. Nežiūrint, koks judrus būtų šių dienų pasaulis, asmenybės ryšys su konkrečia vietove apsprendžia tai, ką apibūdiname kaip vieną iš svarbiausių žmogaus egzistavimo sąlygų, išreiškiamą šventu žodžiu – NAMAI. Jų neturintis apibūdinamas šiurpia sąvoka – benamis. Namus suprantame kaip žmogaus ryšį su konkrečia vietove (valstybe, tėvyne, gimtine). Namai – vienas iš svarbiausių asmens kilmės bruožų. Bet kuris atvykėlis į kitą valstybę pirmiausia išgirsta tokius klausimus: „Iš kurios valstybės esate? Jūsų pilietybė ir tautybė?“
Dabar visaip skatinama masinė migracija neturi nieko bendro su žmonijos ūkio ir kultūros pažanga. Tai yra ne kas kita, kaip šlykštus bandymas gausinti benamių sluoksnį. Būtybių, neturinčių nei pilietybės, nei tautybės – be jokio savojo etnoso. Vadinamasis „pasaulio pilietis“ migracijos skatintojų sumanymu, nėra dvasiniais ryšiais susijęs su jokia etnine kultūra. Tai ne pasaulio „pilietis“, kaip dažnai bandoma pristatyti, o pasaulio valkata.
Žinoma, čia kalbame ne apie žmones, apvažiavusius daugybę šalių, jose dirbusių ar įgijusių išsilavinimą, ne apie tyrinėjančius įvairių pasaulio šalių kultūras, o apie tuos asmenis, kurie su jokia šalimi neturi dvasinio ryšio ir pareigos jausmo, kurie įsivaizduoja, kad yra jų tik teisės be jokių pareigų, kuriems žodžiai „duok man“ yra visos elgsenos orientyras.
Iš tikrųjų etninės kilmės vieta yra ne geografinė nuoroda, kurią šiais laikais lengva pakeisti. Konkrečios vietovės klimatas, gamtos įvairovė ir su ja susijusios bendruomenės elgsenos charakteristikos (papročiai, tradicijos ir kt.) atsispindi dienos darbų ritme. Kilmės ryšys atsispinti ir asmens genetikoje bei antropologiniuose bruožuose. Tai rodo odos spalva, veido bruožai, ūgis ir kt. Ne veltui sakoma, kad ir valgyti geriausiai tinka tai, ką konkretaus sezono metu teikia gamta: per tūkstančius metų toje vietovėje gyvenančio asmens organizmas prie to yra geriausiai prisitaikęs.
Išeivijoje buvo paplitęs posakis, kad „skrandis nutautėja vėliausiai“. Nors dabartinė globalizuota tiekimo ir prekybos sistema gali į bet kurį žemės rutulio tašką nepertraukiamai tiekti viską, ką pasaulis išaugina arba pagamina, bet tokios universalios mitybos būdai anaiptol nėra teikiantys tik naudą – genetiškai neprisitaikiusiam organizmui tai gali ir labai rimtai pakenkti.
Nuo konkrečios vietovės klimato priklauso ir būsto architektūra bei įranga, juk niekas nenaudotų islandiškų būsto šilumos išsaugojimo priemonių ir metodų Alžyre arba Saudo Arabijoje. Niekas neprognozuoja masinio afrikiečių perkraustymo prie Ledjūrio, nors bastūnų stiliaus gyvenseną propaguojantys globalistai net ir tokiuose projektuose gali įžiūrėti milžinišką pelno grąžą teikiančius variantus. Į atvežtųjų gyvenimo trukmę dažniausiai nekreipiama dėmesio, nes tokiuose projektuose žmogus tėra tik „statistinis vienetas“.
Tačiau, kaip minėta, būstas yra tik vienas iš asmens poreikių. Nė kiek ne mažiau svarbios yra darbo ir pragyvenimo galimybės. Profesijos ir darbo pasirinkimas turi atitikti asmenybės polinkius ir gebėjimus. Sėkmingas pasirinkimas – viena iš svarbiausių asmenybės laimės sąlygų. Darbas yra ir pagrindinis šiuolaikinio žmogaus pragyvenimo šaltinis, todėl atlyginimas už darbą turi būti toks, kuris leistų žmogui oriai pragyventi – patenkinti savo svarbiausius gyvybinius poreikius.
Darbas yra ir pagrindinis pajamų šaltinis, nes šiandien absoliuti dauguma žmonių patys užsidirba sau, o neretai ir savo šeimos nariams. Pajamų poreikį lemia tik asmens pasirinktas gyvenimo būdas, tiek valstybės ekonomikos raida ir visuomeninė aplinka. Pajamos turi būti tokios, kad leistų jam susikurti sveiką privatų gyvenimą ir būti nepriklausomam nuo kitų, pavyzdžiui, net nuo tėvų ar sutuoktinio.
Išsami vietos žmogiškųjų, gamtos ir infrastruktūros išteklių analizė rodo, kad pakankamų pajamų galimybes galima sukurti kiekvienoje vietovėje. Žemės rutulyje nėra jokių „neperspektyvių ekonomikos plėtrai“ vietovių. Yra tik vietovės, kurių ekonominiai ištekliai – neatskleisti. Juo labiau – dabartiniame pasaulyje, kurioje jau praktiškai nebeegzistuoja izoliuota ūkio raidos sistema. Juo labiau neperspektyvių vietovių nėra tokioje valstybėje, kaip Lietuva, nors banalių postringavimų apie neva menkas jos raidos galimybes arba „neperspektyvius regionus“ pilna mūsų viešoji erdvė. Būtent tokie motyvai ir lėmė mūsų valstybės padalinimą į „Vilniaus regiono “ ir „likusią Lietuvą“.
Nedarnią regionų raidą lemia ne jų ribotos perspektyvos, o labai primityvi vietos išteklių analizė ar net tam tikro laikotarpio konjunktūriniai motyvai. Pavyzdžiui, vargu ar kas paskatins verslininką investuoti atokesnėse, nuo pagrindinių transporto arterijų nutolusiose vietovėse, kol erdvės jo verslo plėtrai yra sostinės apylinkėse. Pasaulio istorija jau daugybę kartų parodė, kaip menkas vietos galimybių suvokimas lėmė jų trumpalaikio klestėjimo ir po to sekusio ilgalaikio nuosmukio laikotarpius. Jei kur nors keliaudami matote apleistas sodybas, namus užkaltais langais ar apgriuvusius bankrutavusių gamyklų korpusus, turite suvokti, kad visa tai liudija ne apie šių vietovių neperspektyvumą, o apie labai grubias gyventojų poreikių ir ūkio raidos analizės klaidas. Juk net tai, kas vienam atrodo kaip žemdirbystei kenkiančios piktžolės, kitam yra vertinga žaliava vaistų gamybai.
Lietuva kol kas nesugebėjo panaudoti nė dešimtadalio savo rekreacinių išteklių
Kadangi darnios raidos problema yra labai plati, čia pateiksime tik vieną pavyzdį. Prieš daugiau kaip dešimtmetį vykusios Rokiškio apylinkių galimybėms tirti skirtos ekspedicijos metu stabtelėjome labai vaizdingoje vietoje prie jau kelis šimtmečius skaičiuojančio ąžuolo. Kaip ir įprasta, tokios pertraukėlės metu kalba daugiausiai sukosi apie tai, kokie verslai būtų labiausiai perspektyvūs šiose vietovėse. Net pirmieji įspūdžiai liudijo apie labai didelius rekreacinius išteklius, galimybę čia steigti kurortinės ir sanatorinės paskirties objektus, kuriuose būtų sukurta gerai apmokamų darbo vietų aukštos kvalifikacijos specialistams. Kaip žinoma, Lietuva kol kas nesugebėjo panaudoti nė dešimtadalio savo rekreacinių išteklių, nes tokioms investicijoms vis dar vyraujantis „vienadienis“ valdymas jokių galimybių nesukuria.
Į mūsų pokalbį įsiterpė atsitiktinai prisigretinęs žmogus. Kaip netrukus supratome, neseniai atvykęs iš kito Lietuvos krašto. Nugirdęs, kad kalbame apie naujų darbo vietų kūrimą, jis smarkiai susierzinęs puolė aiškinti, kokia čia nederlinga žemė. Kaip neatremiamą argumentą jis tėškė, kad „čia per bulvės neauga, ir net karvei geros ganyklos nėra…“. Susigaudę, kad jis nejuokauja, nebeištvėrę užklausėme, kur jis matė, kad kas nors bulvės žvyrynuose augintų. Žmogelis nieko nesuprato ir pareiškė: „Čia – visa žemė – smėlis ir žvyras“. Kaip kitaip tų apylinkių gamtinę aplinką galima panaudoti, jie net nesusimąstė, nes tik taip ūkininkauti buvo įpratęs. Užklausėme:
– Juk matote, kokios pušys, kokie ąžuolai čia auga, o jūs sakote, kad čia – prasta žemė?
– Čia tik miškininkyste galima užsiimti? Kiek miško reikia turėti, kad pragyventum? – atkirto.
Dar prieš gerus penkiolika metų atlikti kaimo mokyklų abiturientų profesinių ketinimų poreikių tyrimai parodė, kad agrariniame ir miškų ūkyje yra linkę dirbti tik apytiksliai 5 proc. šių mokyklų auklėtinių, o pasirengusių likti gimtosiose vietovėse yra mažiau nei 7 proc. Visi kiti savo profesinės veiklos ir asmeninio gyvenimo perspektyvų jose nematė. Todėl kaimiškųjų vietovių ištuštėjimo tendencijas jau seniai buvo galima numatyti. Tačiau nė viena iki šiol valdžioje buvusi koalicija nesuvokė, kad tie laikai, kai atokesnės neurbanizuotos vietovės buvo tik agrarinio sektoriaus sfera, jau seniai – praeityje.
Pagrindinė emigracijos priežastis – darbo vietų stoka ir menki atlyginimai. Tačiau apie tai, kad kiekviename regione ne tik galima, bet ir būtina plėtoti pramonės, transporto, energetikos, socialinių paslaugų sferas, nei valdantieji, nei naujų valstybės raidos strategijų kūrėjai nesusimąstė. Todėl iš Lietuvos išvykstantieji į klausimą apie emigracijos priežastį atsako klausimu: „Kaip Lioliuose (Tytuvėnuose, Kražiuose ar pan.) rasti profesinius lūkesčius ir pragyvenimo galimybes atitinkantį darbą?“
(Tęsinys- kitoje straipsnio dalyje)
