Ramybė – kalėdiniuose ir naujametiniuose linkėjimuose bene dažniausiai minimas žodis.
Ramybės reikia mūsų namams, apylinkėms, valstybėms. Tačiau pasaulyje – labai neramu. Lyg specialiai kas norėtų sudrumsti, suardyti žmogaus planus, pripildyti širdis nerimo. 0 galbūt kai kurie žinių tarnybų pranešimai visai neatsitiktinai įspėja nepasiduoti apgaulingam nusiraminimui?
„Atsitiktiniai“ sutapimai
Keletas tarpusavyje lyg ir niekuo nesusijusių pastarųjų dienų įvykių akivaizdžiai parodė, kad ramybė tebėra labai trapi, o gal tik įsivaizduojama Neseniai Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje staiga apsilankė Rusijos ambasadorius Konstantinas Mozelis. Jis įteikė didžiulį sąrašą Rusijos pretenzijų Lietuvai. Anot jo, „Rusijos visuomenei kelia nerimą jos piliečių padėtis bei sveikatos būklė.”
Priekaištai Lietuvai – gerai pažįstami. Rusija savo agresyvius ketinimus ne kartą dangstė „visuomenes nepasitenkinimu”. Kokie kaltinimai iškelti šį kartą? Kokie pavojai Rusijos piliečių, esančių Lietuvoje, padėčiai ir net sveikatai iškilo? Gal badas, gal užkrečiamų ligų epidemija?
Pasirodo, tariamoji „visuomenė“ yra susirūpinusi Valerijaus Ivanovo, jau du kartus teisto už nuolatinį šmeižimą pasaulyje, įžūlaus melo skleidimą, tyčiojimąsi iš mūsų tautos istorijos ir net atvirus išpuolius prieš valstybę, sveikata. To paties Ivanovo, kuris, vos prasidėjus Lietuvos Atgimimui, organizavo antivalstybinę grupuotę, žinomą „Jedinstvo” (liet. – vienybes) vardu. Tos gaujos smogikai 1991 metų sausio pirmosiomis dienomis veržėsi į Lietuvos Seimo rūmus, tikėdamiesi jėga sutrypti jos nepriklausomybę.
Teismo paskirtos bausmės šiam asmeniui, absoliučiai neigiančiam mūsų tautos teisę turėti savo valstybę, buvo stebėtinai švelnios. 1š bausmės atlikimo vietos paleistam Valerijui Ivanovui buvo siūloma išvykti į Rusiją, kurios piliečiu jis yra. Tačiau šis nori ir toliau gyventi Lietuvoje, kurioje, anot ambasadoriaus įvardintos Rusijos „visuomenės“, yra nuolat skriaudžiamas.
Kai Lietuvoje buvo kilusi mintis palydėti V. Ivanovą pas jo globėjus – Maskvos link, kilo isteriškas triukšmas ir Lietuvos valdžia nusileido: skriaudžiamasis pasiliko pas „skriaudėjus”. Atrodo, tokia veidmainystė turėjo paaiškėti visiems. Tačiau Rusijai vis tiek „neaišku” ir ji ir toliau įrodinėja, kad Lietuvos politinis klimatas kenkia V. lvanovo sveikatai, tačiau kategoriškai atsisako jį pasiimti.
Rusijos ambasadorius išsakė susirūpinimą ir kito kruvinojo Sausio dienų veikėjo – Stanislavo Mickevičiaus sveikata. Tikriausia jis buvo sveikiausias tada, kai iš okupantų lizdo – vadinamojo „Šiaures miestelio“ rengė Lietuvos valstybę neigiančias radijo laidas?
Netrukus jam, kaip ir kitam Rusijos piliečiui – Mykolui Burokevičiui turėtų būti paskelbtas nuosprendis Sausio 13-osios byloje. Ambasadorius perdavė nepasitenkinimą, kodėl neįregistruota Rusijos piliečių sąjunga junga „Rossija“, tarp kurios steigėjų yra aršūs Lietuvos nepriklausomybes priešai. Lietuva puolama net už tai, kad nebemoka pensijų buvusiems KGB darbuotojams.
Pirmieji Lietuvos pareigūnų atsiliepimai stebina. Sakoma, kad čia esąs tik kažkoks nedidelis nesusipratimas, akibrokštas, neatitinkantis „pavyzdingos kaimynystes“ dvasios. O tuo pat metu traukiniu „Kaliningrad – Moskva“ per Lietuvą, net neprašę jos leidimo, ruošiasi keliauti beveik trisdešimt Rusijos karininkų. Laimė, kad pastarieji apsižiūrėjo ir pasivažinėjimą nutraukė. Kas gali garantuoti, kad panaši grupė nebūtų išlipusi mūsų tautos žemėje ir pasiskelbusi nuskriausta?
Tauta ir jos vadovai
Labai įtemptomis, grėsmingomis 1991 metų sausio dienomis ir naktimis žingsniuojant per Nepriklausomybės aikštę ir aplink parlamento rūmus, mintys sukosi ne apie kurį nors konkretų asmenį, o apie visų mūsų likimą. Kas bus su mumis visais – su tauta, su Lietuva, jeigu kruvinoji imperija atkurs savo viešpatavimą?
Per tuos porą Atgimimo metų jau buvome pasijutę laisvais, savo krašto šeimininkais. Tai kas, kad miškuose ir kariniuose „miesteliuose” dar lindėjo svetima jėga. Mes tiesiog dirbome savo darbą, nekreipdami į juos per daug didelio dėmesio. Be jokio raginimo rinkomės, svarstėme, planavome ūkio atkūrimo galimybes. Kūrėme savo valstybę.
I tuos susibūrimus dažnai ateidavo pirmą kartą tikrai išrinktos Aukščiausiosios Tarybos atstovai. Jie ateidavo ne kaip viršininkai, o kaip vyresnieji, labiau patyrę, gabesni, turintieji pilną tautos pasitikėjimą. Niekas nerengdavo jų iškilmingų sutikimų ir priėmimų, tačiau įdėmiai įsiklausydavo į jų pastabas ir pasiūlymus. Nebuvo nė mažiausios kalbos apie kažkokias, specialiai jiems skirtas lengvatas ar privilegijas.
Priešingai: jiems buvo skirta tik didžiausia atsakomybė. Todėl natūraliai norėjosi jiems padėti, nes taip padedame savo valstybei. Žinoma, čia turiu galvoje tik Sąjūdžio atstovus. Grupelė „anų” – kompartijos statytinių, susispietusių apie savo buvusius vadukus, atrodė tik kaip kolaborantų šutves liekana. Jų buvimą tuose rūmuose pateisinome tik vienu požiūriu: geriau tegu būna kartu, kad nekenktų, kad jų buvę šeimininkai galutinai pasijustų esą čia niekam nereikalingi ir kuo greičiau išsinešdintų. Tokia įvykių eiga atrodė vienintelė – visiškai pateisinama.
Tačiau okupantai griebėsi teroro. Iš toli atvežti, specialiai psichologiškai apdoroti galvažudžiai švaistėsi automatais, daužė niekuo dėtų žmonių automobilius ir galvas, brovėsi į mūsų ką tik atkurtų įstaigų patalpas, savinosi jų inventorių, sodino ten kažkokius valkatas, kurie bandė mums komanduoti. Jie jau nebesidangstė „išvaduotojų“ ar „lietuvių liaudies draugų“ iškabomis, nes per daug aiškiai buvo matyti, kad toji „liaudis“, o tiksliau tariant, tauta niekada jiems nebepritars. Todėl okupantui liko tik viena išeitis – pabandyti ginklu ją priversti paklusti, o jei ne – išžudyti.
Kito kelio nebebuvo: arba mes išsilaikysime nepalūžę, nors ir beginkliai, arba būsime įgrūsti į dar didesnę vergiją. Naujas Atgimimas būtų buvęs dar sunkesnis, o gal net ir nebeįmanomas. Ačiū, Viešpatie, kad suteikei jėgų išsilaikyti. Sausio 13-osios aukos įgijo dar kilnesnę prasmę. Dar tų pačių metų rudenį atėjo tikra pergalė. Po ilgo laukimo išsinešdino ir svetimoji kariauna.
Atrodo, ko ir bereikia. Tik imkim ir vykdykim tuos sprendimus, kuriuos dar prieš Kovo 11-ąją arba netrukus po jos aptarėme. Juk dabar mūsų kelias – laisvas! Mūsų Aukščiausioji Taryba, tas Atkuriantysis Seimas tegu tik vadovauja pakilusios tautos energijai. Jeigu kada nors pasaulyje yra buvusi tikra demokratija, tai ji tikrai buvo atgimusioje Lietuvoje.
Tačiau su mumis atsitiko kažkas baisaus, kažkas visiškai nelaukto. Mūsų išrinktieji kažkodėl ėmė nebesutarti tarpusavyje. Kodėl jie pradėjo nebesutilpti erdvioje saloje ir nebegirdėjo nei vieni kitų, nei mūsų? 1š kur atsirado vadukai, reikalaujantys tik paklusnumo ir pataikavimo? Dabar tuose rūmuose vis daugiau „išrinktų pagal sąrašus“. Tie, kurie aukojosi, – nebereikalingi. Sugrįžo kolaborantai ir naujieji „sąrašiniai“ keičiasi „pozicijoje – „opozicijoje“, kaitalioja partijas ir frakcijas. Prarasto pasitikėjimo jie net nepasigedo.
Tautines minties žmonės
Tokiais žmonėmis galima laikyti visus, kurie pripažįsta tautos reikšmę, supranta, jog būtina saugoti ir puoselėti gimtąją kalbą ir kultūrą, o pagrindine šių uždavinių sprendimo sąlyga laiko savos valstybės stiprinimą. Net ir dabar, nežiūrint labai nepalankių istorinių aplinkybių ir vis stiprėjančios kosmopolitizmo propagandos, tautines minties šalininkai tarp lietuvių sudaro absoliučią daugumą. Taip yra tiek Lietuvoje, tiek išeivijoje.
Kalbantis su žmonėmis, laikančiais save skirtingų politinių jėgų šalininkais, paaiškėja, kad jų požiūris į tautą ir jos reikšmę valstybės ateičiai arba visiškai sutampa arba yra labai panašus. Tačiau nesusipratimai prasideda, vos tik paminėjus žodį „tautininkas“. Nei iš šio, nei iš to imama samprotauti apie kažkokią „nacionalinę saviizoliaciją“ t. y. tautinį uždarumą, atsitvėrimą nuo pasaulio, atsilikusią pasaulėžiūrą, netgi priešiškumą kitoms tautoms.
Aiškiai matosi, kad žmogus kalba jau ne savo protu, o jam kažkieno įkaltais standartiniais teiginiais, nebegalvodamas, kiek tuose teiginiuose yra tiesos. Štai vienas bernaitis arogantiškai, neva remdamasis šiuolaikine filosofija, bandė įrodinėti, kad tautininkai net kėsinosi apriboti asmenybės laisvę, nes visuomenes interesus jie iškėlė aukščiau už asmeninius. Klausiant, kur tie interesai susikerta ir kuo tas susikirtimas pasireiškia praktiškai, paaiškėja, kad žmogus neturi nė vieno fakto, patvirtinančio jo ką tik svaidytus argumentus.
Tačiau jeigu atskiro individo susipainiojimas daro žalą tik jam pačiam ir jo artimiesiems, tai panaši painiava yra visiškai neleistina aukščiausiems valstybės pareigūnams. Tautinę savimonę praradusio pareigūno laikysena primena vaiką, gatvėje žaidžiantį su nešiojamu telefonu: atseit, žiūrėkite, koks aš – šiuolaikiškas. Pro šalį kėblinęs paauglys staigiu judesiu išplėšia tą telefoną, susigrūda į kišenę, dar įspiria vaikui į užpakalį ir švilpaudamas nužirglioja tolyn, nėmaž nesijaudindamas, kad apvogtas pipiras klykia, nes gaus nuo tėvų į kailį.
Skirtumas tarp lengvabūdžio vaiko ir tariamai modernaus pareigūno yra tik toks, kad jo elgesys gali lemti labai sunkias pasekmes visiems valstybės piliečiams: kita valstybė arba tarptautinė kompanija nedelsdama juo pasinaudos. Ir nereikia manyti, kad pasinaudojusieji gerbs tą pareigūną arba valstybę, kuriai jis atstovauja.
Tokį susipainiojimą, lengvabūdiškumą ir vienadienį elgesį labai dažnai matome Lietuvoje nuo pat nepriklausomybės atkūrimo. Belieka paklausti: jeigu tautiškumas nebėra vertybė, tai kodėl reikėjo, anot, sovietinių ideologų, „atsiskirti“? Nejaugi tik todėl, kad ištrūkus iš nutautinančio Rytų katilo, taptume kitų ryklių grobiu: nusenusiųjų tarnaitėmis, „palydovėmis“, durininkais ir nešikais? 0 gal Sąjūdis buvo tik „istorinė klaida“ ir dabar reikia ją ištaisyti, iš pradžių ekonomiškai prisirišant prie buvusios imperijos? Juk pilna taip patarinėjančių ir Rytuose, ir Vakaruose, baigiant iki šiol nedaug ką pajėgusiu suvokti G. Bush’u.
Kas trukdo susivienyti tautinės minties žmonėms? Negebėjimas suprasti, kad skirtingai save vadinantys. bet tėvynę mylintys žmonės pripažįsta tas pačias vertybes ir tuos pačius tikslus? Įsivaizduojamas priešiškumas ar negebėjimas įveikti nepamatuotas asmenines ambicijas ir dirbti kartu? T
ačiau reikia nustoti įtikinėti, kad „viskas gerėja ir, laikui bėgant, savaime susitvarkys. Nustoti ieškoti įsivaizduojamų kaltininkų. Kurti valstybės atstatymo programą, pasitelkus visos tautos jėgas. Konkreti veikla greitai atskleis, kas moka tik rėkauti, o kas – dirbti savos valstybės labui.
Valstybes atkūrimo samprata
Visuose lietuvių telkiniuose ruošiamasi gražiai paminėti 81-ąsias Lietuvos Nepriklausomybes metines. Neužilgo prisiminsime ir 9-ąsias atkurtos nepriklausomos valstybės gyvavimo metines. Kiekvienoje lietuvių šeimoje, nepraradusioje ryšio su tauta, šios datos sukelia daugybę apmąstymų.
Kasdieninių įvykių stebėjimas ir jų lyginimas su dar nelabai nutolusia praeitimi rodo, kad nemaža tautiečių dalis dar nėra pakankamai įsisąmoninę, ką reiškia gyventi nepriklausomoje valstybėje, kaip reikia joje tvarkytis, kurie valstybės statybos uždaviniai yra patys svarbiausi ir kokiu nuoseklumu jie turi būti sprendžiami? Kas labiausiai lemia valstybės įvaizdį pasaulyje ir kokias kliūtis reikia įveikti norint, kad požiūris į Lietuvą būtų kuo palankesnis?
Kaip rodo pastarųjų metų įvykiai, dabartiniai Lietuvos vadovai gana daug dėmesio skiria jos pasiekimų sklaidai. Po pasauli gana dažnai keliauja įvairaus rango pareigūnai, aiškindami, ką daro Lietuva, vykdydama reikalavimus, keliamus tokių tarptautinių organizacijų, kaip Europos Sąjunga ir NATO.
Lietuvos atstovai dalyvauja visuose svarbiausiuose tarptautiniuose pasitarimuose, susitinka su galingų valstybių vadovais, supažindina juos su pažanga įstatymų leidyboje, valstybės gynyboje ir investicijų galimybėmis. Kartais net susidaro vaizdas, kad tų kelionių galėtų būti ir gerokai mažiau arba jos galėtų būti geriau suplanuotos ir rezultatyvesnės.
Bet šie priekaištai gal ir ne visada yra pagrįsti, nes gerai žinome, kad pasaulio galingieji dar labai miglotai įsivaizduoja, kas iš tikrųjų vyko sovietinėje imperijoje, kokį ūkinį ir socialinį palikimą paveldėjo atsikuriančios valstybės.
Ne paslaptis, kad yra tiek atvirai, tiek užmaskuotai veikiančių jėgų, kurioms tvirtos Lietuvos atsikūrimas yra absoliučiai nepriimtinas. Tokia valstybė yra keblus kliuvinys jų planams viešpatauti pasaulyje. Todėl tai Los Angeles, tai Bostono, tai kurio nors kito didmiesčio įtakingame laikraštyje arba televizijos laidoje kartas nuo karto pasirodo šmeižikiški Rusijos arba žydų šovinistų prasimanymai. Naujausi pavyzdžiai: patologiška neapykanta Lietuvai pagarsėjusio E. Zurroff‘o šmeižtas „The Boston Globe“ laikraštyje ir Rusijos Dūmos išpuoliai dėl tariamų skriaudų revanšistui Valerkai Ivanovui arba Mykolo Burokevičiaus gaujai.
Tačiau valstybės stiprybę lemia ne tik jos geri tarptautiniai ryšiai, kuriais ypač mėgsta rūpintis Lietuvos valdžios pareigūnai. Nė kiek ne lengvesnė užduotis yra vidaus politika. Svarbiausias reikalavimas, kurį galima pavadinti tiesiog atskaitos tašku, yra tai, kad nepriklausomoje valstybėje piliečių gyvenimas negali būti skurdesnis, nei buvo okupacijos metais.
Suprantama, kad permainų laikotarpiu visada atsiranda sunkumų, tačiau tas laikotarpis negali tęstis metų metais. Jeigu sparčiai didėja socialinė nelygybė, jei daugeliui pragyventi darosi vis sunkiau, ypač jei negeroves sukelia paprasčiausia netvarka ir savivalė, nėra ko tikėtis, kad piliečių pasitikėjimas valdžia stiprės.
Pavojingai neprotingais reikia laikyti priekaištus visai tautai, reikalavimus vis aukotis ir būti kantriems. Tiek aukojimasis, tiek kantrybė turi savo ribas. Kai valstybėje vis įžūliau siautėja nusikaltėliai, kai piliečių gyvenimas darosi vis labiau nesaugus, tai neišvengiamai silpnina valstybę.
Valstybei reikia ir puošnių „reprezentacinių“ salių, ir pokylių, į kuriuos mielai renkasi diplomatai. Bet prieš perkant fortepijoną Vyriausybės rūmams, dera pagalvoti, ar tam jau atėjo laikas. 0 gal šiandien svarbiau bent viena nauja gamybinė darbo vieta tautos ūkyje, bent vienas pilnai atskleistas nusikaltimas?
Partijos
Nors iki kitų Seimo rinkimų dar liko nemažai laiko, Lietuvoje jau ryškėja pirmieji priešrinkiminio bruzdėjimo ženklai. Neseniai atnaujinta valdančiosios sąjungos – konservatorių ir krikščionių demokratų partijos sutartis.
Nors kai kurie krikščionių demokratų vadovai viešumoje džiūgauja, kad naujoji sutartis pašalino buvusius nesutarimus, nesimato, kad jie būtų išsikovoję kokių nors žymesnių nuolaidų iš „didžiojo partnerio“. Todėl ši partija jau ima ieškoti naujų sąjungininkų.
Atkreiptas dėmesys į krikščionių demokratų sąjungą, kuriai vadovauja išeivijoje gerai žinomas politikas dr. Kazys Bobelis. Kokia tokio susijungimo politinė nauda, šiandien dar sunku numatyti, tačiau vienas dalykas – neabejotinai naudingas: rinkėjams nereikėtų painiotis tarp beveik tokį pat pavadinimą turinčių organizacijų.
Karštligiškai ruošiasi būsimiems rinkimams ir opozicine besivadinanti LDDP, vienijanti sovietinio laikotarpio kolaborantų kompaniją. Mikliai pasinaudojusi tuo, kad Lietuvoje, paskelbus nepriklausomybę, taip ir nepavyko pradėti desovietizacijos, ši grupuotė sugebėjo išlaikyti savo rankose didžiausią įtaką ūkiui ir net kuriam laikui sugrįžti į valdžią.
Labai skaudžias jos valdymo pasekmes Lietuva jaus gana ilgai. Bet dar ir šiandien ne visi suvokia, kad kolaborantai neturi ideologijos. Jų „ideologija“ – prisitaikymas, siekiant kuo didesnės medžiaginės naudos sau. 0 tai, berods, geriausiai pasiekiama, užėmus valdžios kėdes. Komunistinės iškabos ir anais laikais jiems buvo tiek reikalingos, kiek leido būti reikšmingose pozicijose.
Neseniai įvykusiame LDDP suvažiavime buvo labai aiškiai išreikštas siekis bet kuria kaina sugrįžti prie „lovio“. Vos prieš dešimtmetį švaistęsi šūkiais apie „planinę ekonomiką”, šiandien jie labai noriai postringauja apie „laisvąją rinką”. Sąjungininkais rinktųsi visus, kurie bent kiek galėtų jų naudai paveikti rinkėjų nuomonę šiais, labai nelengvais tautai laikais.
Apie ką kalba toks faktas, kad LDDP centrinės būstinės patalpose savo spaudos konferencijas rengia net aršiausi sovietines praeities garbintojai, dabar pasivadinę socialistais? Beje, tiems „socialistams“ vadovauja buvęs LDDP frakcijos Seime narys. Su LDDP savo veiksmus nesunkiai suderintu A. Paulausko „Naujoji partija”. Kyla beveidžių centristų reitingas.
Niekaip neranda savo vietos socialdemokratai. Tai siūlo pirkti tik lietuviškus gaminius, tai flirtuoja su LDDP, tai aiškinasi tarpusavio santykius. Šios partijos vadovybėje yra asmenų, kuriuos iš tikrųjų verta vadinti „juodosiomis dėžėmis“: tik lėktuvui sudužus gali sužinoti, kas jų viduje.
Istoriniame 1990-ųjų metų Kovo 11 – osios posėdyje, t. y. vos atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, vienas iš jų staiga pasiūlė Aukščiausios Tarybos pirmininku išrinkti ne ką kitą, o tuometinį LKP sekretorių Algirdą Mykolą Brazauską. Šios partijos viršūnėje neseniai buvo galima sutikti šį ryškų LKP CK veikėją.
Bet gal tai – jau praeitis? Gal pagaliau grįžtama prie tikrosios socialdemokratijos, prie tų idealų, apie kuriuos kalbėjo Steponas Kairys ir kiti žymūs Lietuvos visuomenininkai? Kaip sakoma, duok Dieve. Bet kol kas šios partijos atstovai Seime dažnai balsuodavo taip, kaip LDDP.
Lyg ir ruošiasi susivienyti tos dešiniosios partijos, kurios iki šiol nebuvo valdžioje. Apie tai jau pareiškė tautininkai ir jaunalietuviai. Gal ir dar kas nors prisidės, jei vėl nesutrukdys vadukų ambicijos, jei nebus kreipiama dėmesio į rėksnius, sugebančius tik kiršinti.
Bet štai buvęs tautininkų vadovas įkūrė naują partiją. Spauda pažymėjo, kad nacionaldemokratai – jau 35-oji politinė partija Lietuvoje.
Iš knygos „PILIEČIO POZICIJA” (II dalis)
Autorius yra „Mokslo Lietuva” leidinio redaktorius
