Jonas Jasaitis. Pusės amžiaus patirties atgarsiai pasiekė mūsų dienas

Šįkart nerašysiu apie ideologinio „komiso“ parduotuvėse vėl reklamuojamą (neo?)marksizmą ir visokiomis etiketėmis žymimas jo chameleoniškas apraiškas bei pandemines platinimo tendencijas, kurių tai pagausėjo ir Lietuvoje. Tai – atskira tema, verta ne vieno straipsnio. Dabar aptarkime, kodėl Lietuva, neatpažįstamai pasikeitusi teik tarptautiniu, tiek ir vidaus ekonomikos požiūriu, niekaip nepajėgia nusivalyti pasaulėžiūrinių ir emocinių praeities elgsenos pelėsių.
Per daugiau kaip 35 metus, praėjusius nuo tautos Atgimimo, Lietuva labai pasikeitė techninės pažangos ir materialinio apsirūpinimo požiūriu.

Vargu kuris nors gebėjimo vertinti tikrovę nepraradęs asmuo norėtų „bilieto į 1985-uosius“. Išaugo nauji miestų mikrorajonai, išsiplėtė ne tik didmiesčių, bet ir rajonų centrų priemiesčiai. Turime techninės pažangos tendencijų suformuotą naują pramonę, modernų statybų organizavimą, pasikeitusią buitį. Neatpažįstamai pasikeitė net inertiškiausiu laikytas agrarinis sektorius. Atsirado naujos pramonės šakos, eksportuojame tokią produkciją, kurios gaminimo galimybių Lietuvoje prieš tris dešimtmečius neįsivaizdavome. Mūsų prekybos centrai jau niekuo nenusileidžia vakarietiškiems nei prekių gausa, nei aptarnavimu. Kad ir kaip priekaištautume (ir, žinoma, teisėtai) dėl kelių ir tiltų kokybės, bet tokios transporto priemonių įvairovės ir tokių jo srautų nesitikėjome. Kokių markių automobiliai, autobusai ir net sunkiasvoriai „aštuoniolikaračiai“ dabar jais rieda – kas tai galėjo numatyti…

Dar pačioje okupacinio režimo pradžioje sunaikinus anuomet gausiausią Lietuvos ūkininkų klasę, didžioji mūsų gyventojų dalis per porą dešimtmečių buvo sugrūsta į mietus ir įkurdinta daugiabučiuose. Šiandien jau tenka rimtai svarstyti, ar tuos, anot Kazio Sajos, „daugiablakius“ griozdus dar verta atnaujinti, ar labiau apsimokėtų juos nugriauti ir perstatyti. Ta gyventojų dalis, kurią tenkina gyvenimas daugiabučiuose, jau kuris laikas gana sparčiai mažėja, nes gyventi juose nėra patogu. Net po visokių pertvarkymų ir restauracijų tų daugiabučių kiemai dažniausiai nebesutalpina nė pusės asmeninių lengvųjų automobilių, kuriuos yra įsigijusios čia gyvenančios šeimos. Ne viena jau turi ir du, ar net tris – kiek suaugusių, tiek ir automobilių.

Bet gal kas nors dar prisimena anų satyros laidų herojus, net keturis dešimtmečius gyvavusį komikų duetą, kurį įkūnijo ukrainiečių aktoriai – Jefimas Berezinas (1919–2004) – „Štepselis“ ir Jurijus Timošenka (1919–1986) „Tarapunka“. Net sovietinės cenzūros sąlygomis jie sugebėjo atskleisti ano režimo piktžaizdes. Antai vienas jų aiškina kitam, kad gyvens 150 metų: „Man dabar – 50. Kad nusipirkčiau automobilį, taupysiu 50 metų, tai bent penkiasdešimt metų turėčiau ir važinėti…“ Nors pasaulis jau buvo automobilizuotas, sovietų valdomoje teritorijoje tebegyvavo nuostata, kad „tarybinis“ žmogus naudosis visuomeniniu transportu. Todėl ir daugiabučių statytojai kiemus projektavo tik komunalinių tarnybų, gaisrinės ir milicijos reikmėms.

Dabar parkavimo problemas gal išspręstų tik požeminių ir daugiaaukščių stovėjimo aikštelių statyba, bet tai ir labai brangu, o ir nepatrauklu, kai automobilis keičiamas kas 3-5 metai. Priemiesčių plėtra, kolektyvinių sodų virtimas miesteliais, šeimos sodybų gausėjimas užmiesčio gyvenvietėse, paupiuose, paežeriuose ir pamiškėse liudija, kad žmonės stengiasi įsigyti šeimos namus. Priemiesčiai auga spontaniškai, neretai net be jokios rimtesnės urbanistų ir architektų konsultacijos, bet jie vis tiek auga. Taigi dar Smetonos laikais susiformavusi „savo kiemo“ tendencija tebėra gyva ir mūsų būtyje. Kad ir maža, kad ir nelabai patogi, bet vis tiek savo privati erdvė: ant tavo lubų niekas netrepsi, prie sienų nesibaldo, tavo pasodintų gėlių nemindo ir nuorūkų ant kiemo nemėto. Ir nereikia sukti galvos, kur, grįžus ir darbo, pasistatysi savo mašinėlę.

„Jokioje partijoje ar organizacijoje nedalyvavau“

Tai buvo standartiniu virtęs sakinys pokario inteligentų autobiografijose, kurios anuo metu daug kur buvo privalomos. Dažnas dar pridėdavo: „ir nedalyvauju“. Šis teiginys leisdavo gauti mokytojo, bibliotekininko, meno kolektyvo vadovo (ir pan.) darbą. Netrukus jis virto ir tipiška gyvenimo taisykle: „Niekur nedalyvauju, į politiką nesikišu“. Eilinis pedagogas stengėsi pabrėžti, kad pravedęs pamokas ir atlikęs užklasinius darbus. pėdina namo mokinių sąsiuvinių tikrinti ir taip sėdi iki vėlumos. Ano meto spaudoje būdavo rašoma, kad „vakarais mokytojo lange šviesa sklinda ilgiausiai“. Tai užtikrino bent santykinę ramybę. Tik maždaug šeštajame dešimtmetyje išplitus reikalavimui dalyvauti „visuomeninėje veikloje“ padaugėjo pabrėžiančių, kad jie yra komjaunuoliai arba partijos (aišku, vienintelės) nariai. Bet kuri dalis tų „partinių“ buvo? Net sovietmečio pabaigoje jų priskaičiavo apie 200 tūkst. Palyginus su 3,7 mln. gyventojų, tarp suaugusių „partiniais“ buvo tik maždaug vienas iš dešimties.

Dar tenka priminti, kad neretai tapti „partiniu“ vertė ir kiti motyvai. Kompartijos daugumą turėjo sudaryti darbininkai. Žinoma, tas „partinis“ traktorininkas, šaltkalvis arba tekintojas, „partinė“ melžėja, kiaulių šėrėja ar šiltnamio darbininkė ir partijoje liko statistais. Net jeigu juos „išrinkdavo“, t. y. paskirdavo į Aukščiausiąją Tarybą, jų vienintelė funkcija buvo „balsuojant“ pakelti ranką, t. y. pritarti viskam, kas viršūnėse numatyta. Todėl ir balsavimo rezultatai būdavo: „vienbalsiai, lydint ilgiems, audringiems plojimams“.

Bet ir tai „partijai“ reikėjo prasilavinusių. Juk visų lygių viršininkai turėjo būti „partiniai“. Taigi, norint likti katedros arba sektoriaus vedėju, dekanu ar pan., turėjai tapti „partiniu“. Patikimų draugų rateliuose net būdavo motyvuojama: „Stok, Antanai, nes jei tu nestosi, vietoje tavęs paskirs Maskvos statytinį“. Buvo svarbu turėti savą žmogų vadovo poste. Štai tik vienas pavyzdys: ta aplinkybė, kad Pedagogikos mokslinio tyrimo instituto direktorius lituanistas buvo ne tik „partinis“ (kitaip ir būti negalėjo), bet dar ir Maskvoje veikusios Pedagogikos mokslų akademijos akademikas, labai padėjo išvengti daugelio tikrinimų ir sumažinti Lietuvos mokyklų surusinimo pavojų. O prasidėjus politiniam atšilimui, jis ne kartą itin kritiškai pasisakė apie įžūlius maskvietiškus reikalavimus ir dėl to net vietinių kolaborantų būdavo užpultas, bet atsikirsdavo sakydamas, kad taip parašyta ir sovietinėse enciklopedijose arba kad taip kalbėjęs net V. Leninas. Vis tik po kurio laiko jam buvo pasiūlyta „savanoriškai“ pereiti į kitas pareigas. Tokių pavyzdžių sovietinėje Lietuvoje turėjome ne dešimtis, bet šimtus…

„O prie ko čia aš?“

Tokį, pasipiktinimo kupiną klausimą išvydau atsiliepime, gautame reaguojant į vieno patriotinio susivienijimo skyriaus priminimą, kad artėja eilinė Čečėnijos okupacijos sukaktis. Girdi, „prie ko čia Čečėnija, prie ko čia aš?“ Nemanau, kad tas besipiktinantis asmuo nežino, kas iki šiol per Maskvos statytinius faktiškai valdo Čečėniją. Bet žmogelis supyko, kad kažkas pasiūlė to fakto neištrinti iš atminties ir gal net prisidėti, kad ši narsi tauta, jau du šimtmečius kovojanti su okupaciniu režimu, sulauktų demokratinio pasaulio paramos.

Nereikia užmiršti Čečėnijos. Juk ir mes nenorime, kad būtų užmiršti Stalino gaujų nusikaltimai Karaliaučiaus krašte, kai Antrojo pasaulinio karo pabaigoje buvo žvėriškai išžudyti visi to – dabar jau aštuonis dešimtmečius niokojamo krašto, paversto karine baze ir visos Europos branduolinio šantažavimo priemone, gyventojai. Nusprendus prie sovietinės imperijos prisijungti tą Mažosios Lietuvos gabalėlį, kaip taikliai rašo apžvalgininkai, „gyvų vietinių gyventojų okupantams nereikėjo“. Neįmanoma net ramiai skaityti tų įvykių liudininkų įspūdžius. Bet tai – ne tik istorija. Tai, ką spalio 7-osios išpuolį organizavę fanatikai ir banditai darė įsiveržę į Izraelio žemę, yra Karaliaučiaus krašte siautėjusių išsigimėlių vykdytų šiurpiausių nusikaltimų kopija. Nereikės nesustebti, jei paaiškės, kad tarp šių kruvinų beprotysčių sumanytojų arba net iniciatorių yra ir Rusijos imperijos statytiniai. Ko žudikų atstovai dar skerdynių pradžioje atlėkė į Maskvą? Kiekvienam karines avantiūras vykdančiam režimui labai naudinga išskaidyti pasaulio dėmesį į skirtinguose regionuose vykstančius konfliktus.

Bet iš tarptautinių procesų atsigręžkime į Lietuvos kasdieninę tikrovę. Ar ne iš anų laikų užsilikusi nuostata „niekur nesikišti“ lemia mūsų visuomenės, taigi ir akademinės bendruomenės apatiją. Mobingo metodais užpultas mūsų kolegos, diegiama nepagarba valstybinei kalbai, santuokai ir šeimai, siaubingai sujaukta bendrojo ugdymo sistema, plinta tyčiojimasis iš pedagogo profesijos, evakuacijos mastus pasiekė aukštos kvalifikacijos specialistų emigracija ir t. t. Bet: „O prie ko čia aš?“