Jonas Jasaitis. Sąjūdžio kelias

Skolinti pinigai – ne pajamos
Norint valdyti visuomenėje vykstančius procesus, reikia įprasti nuolat tiksliai skaičiuoti. Pirmiausia – suskaičiuoti turimus žmonių išteklius ir įvertinti jų kokybę pagal amžių, bendrąjį ir profesinį pasirengimą, darbinę patirtį ir gebėjimus, sveikatos būklę.

Žymiai sunkiau suskaičiuoti gyventojų pritarimą arba nepritarimą valdžios veiksmams, tačiau ir tai yra būtina, ne tik ruošiantis eiliniams savivaldybių, Seimo ar Prezidento rinkimams, ne tik kažkam užsimanius paknopstomis keisti rinkimų įstatymus.

Tautos reikia atsiklausti ir siūlant tokius dalykus, kaip išėjimo į pensiją laiko vėlinimas ar skolinimasis iš tarptautinių fondų, turimų ir pasiskolintų pinigų paskirstymas valstybės reikmėms finansuoti. Privalome įvertinti gamtos išteklius, turimą gamybinį potencialą, infrastruktūros būklę, galimybes kurti naujas gamybines darbo vietas. Tik tai išsiaiškinus galima suplanuoti darnios ūkio raidos ir kultūros perspektyvas, išsiaiškinti lėšų ir kitų išteklių poreikį.

Kai bene prieš 15 metų pasirodė pirmieji išsamesni duomenys apie pradėjusią augti valstybės skolą, daug kas gerokai išsigando sužinojęs, kad vidutiniškai kiekvienam Lietuvos piliečiui, pradedant ką tik gimusiu kūdikiu ir baigiant mirštančiu seneliu, jau tenka daugiau kaip tūkstančio litų skola.

Pasidalinus šia grėsminga žinia su išeivijos savaitraščio, kurį tada redagavau, skaitytojais, jų reakcija buvo labai tiesmukiška: „Skola – ne žaizda, neužgys. Skolinti pinigai – ne pajamos.“ Nors pagyvenę tautiečiai su prieškario Lietuvos finansinėmis problemomis patys nebuvo susidūrę, nes artimieji juos iš gimtinės už vaikiškų rankučių išsivedė arba glėbyje išsinešė, tačiau dabar jie jau buvo įgiję labai aiškų suvokimą, kaip valdyti lėšas.

Net tokioje finansiškai tvirtoje valstybėje, kaip JAV, jie skolindavosi labai apdairiai, suskaičiuodami, pavyzdžiui, per kiek laiko pajėgs atsiskaityti už įsigytą nuosavą namą. Tiesa, jų pačių suaugę vaikai šiuo požiūriu būdavo jau daug lankstesni. Jie sakydavo: „Kaip planuoji gyventi? Taupyti 30 metų, ir tik tada įsigyti, ar naudotis jau dabar, bet 30 metų mokėti bankui?“ Vis daugiau jų rinkdavosi antrąją išeitį, bet visada pridurdavo, kad jei gyventų Lietuvoje, taip tikriausiai nerizikuotų.

Tačiau štai neseniai sužinojome, kad šiuo metu Lietuvos skola ne tik jau pasiekė kosmines aukštumas, bet ir toliau sparčiai auga, vis mažindama viltį, kad valstybė kada nors sugebės pradėti ją mažinti. Daugiau kaip 8 tūkst. eurų skolos ant kiekvienos galvos... Primename, kad likus metams iki sovietinės okupacijos, valstybės skola vidutiniškai vienam gyventojui siekė 31 litą. Buvo numatyta, kad dar vieneri sėkmingi ekonomikos raidos metai ir Lietuva pateks tarp jokių skolų neturinčių valstybių.

Net ir anuo metu tokių valstybių buvo vos viena kita. Latvijos, Estijos ir Lenkijos skolos buvo daug didesnės. Todėl, nežiūrint net išankstinių itin neigiamų nuostatų apie prieškarinę Lietuvą – Pirmąją Respubliką, niekas nepaneigs, kad apdairus valstybės finansų valdymas yra vienas iš svarbiausių gero valdymo rodiklių.

O štai kosminiu greičiu augančios skolos liudija apie itin prastą ūkininkavimą. Vien palūkanoms išmokami milijardai, kurie niekada nebesugrįš į valstybės iždą, ilgam laikui apriboja galimybę imtis reformų, užtikrinančių piliečių gerovę: skirti pakankamai lėšų sveikatos apsaugai, švietimui ar būsto kokybei, aplinkosaugai ar bendram krašto saugumui. Prasiskolinusi valstybė niekada negali tikėtis gero jos tarptautinės įtakos vertinimo.

Kiek turime piliečių?

Prastas ūkininkavimas lemia ir netiesiogines pasekmes. Skaudžiausia iš jų – nepasitikėjimo tarp valdžios ir piliečių augimas, labai žemas valdžios gebėjimo spręsti piliečių problemas vertinimas, emigracija. Tai ypač pavojinga, esant nestabiliai tarptautinei situacijai. Pilietis turi jaustis saugus savo valstybėje – Tautos namuose.

Jei teisėsaugos pareigūnai, užuot rūpinęsi viešąja tvarka ir piliečių saugumu, yra siuntinėjami kontroliuoti valdžios nurodymų vykdymą, pavyzdžiui, apriboti piliečių galimybę pasimatyti su artimaisiais net didžiųjų švenčių metu. Jei piliečiai negali dalyvauti net svarbiausiuose savo šeimos gyvenimo įvykiuose (vestuvėse, krikštynose ar solidžiuose jubiliejuose), jei jiems neleidžiama gyvai pasveikinti aukštą įvertinimą pelniusio šeimos nario, jei jie negali aplankyti artimųjų kapų, esančių gretimoje savivaldybėje ar pasidžiaugti įkurtuvėmis ką tik įrengtoje giminės sodyboje, ką visa tai reiškia?

Juk visada įmanoma rasti išeitį, kurioje judėjimo ribojimai nevirstų absurdu. Pasitikėjimas piliečiu visada yra stipresnis už grasinimą, o savęs drausminimas – už išorės muštrą. Juo labiau, kad kol policininkas rodo savo galią, stovėdamas ant greitkelio, jo galbūt labai reikia, tramdant recidyvistą, vėl įsibrovusį į nuošalią sodybą ir reikalaujantį pinigų iš senelio, ką tik gavusio varganą pensiją.

Nusikaltimų prevencijos priemonės visada yra daug efektyvesnės už reakciją į jų pasekmes. Jei asmuo, grįžęs iš bausmės atlikimo vietos, metų metais niekur nedirba, jo grįžimas į laisvės atėmimo įstaigą ilgainiui tampa įprastiniu visų jo problemų sprendimu. Bet būtent prevencijai Lietuvoje beveik neskiriama dėmesio.

Jei absoliuti dauguma vairuojančių nesilaiko leistinos greičio ribos, tai jokie „trikojai“ ar iš už krūmų išbėgantys kelių policininkai tvarkingo vairavimo įpročių neišugdys. Savikontrolė yra daug kartų veiksmingesnė už bausmėmis besišvaistantį policininką.

Per aštuonetą metų, praleistų JAV, niekada nemačiau kelių policininko, besislapstančio pakrūmėse ar jau prieš kelis kilometrus šviesomis mirkčiojančių, atseit, išvengti bausmės padedančių „solidarių“ vairuotojų. Bet kuris užsienietis, aplankęs mūsų šalį, apie piliečių požiūrį į teisėtvarką pirmiausia sprendžia iš sutiktų eismo dalyvių ar viešose erdvėse matomų žmonių elgesio. Galime girtis tūkstančiais diplomuotų asmenų, bet jei nesuvokiame, kas yra taisyklės ir mandagumas, niekas mūsų kultūringa valstybe nelaikys.

Trečiojo pasaulinio karo situacijoje

Tik nepradėkime aiškinti, kad čia tik – „pandemija“. Jau antri metai gyvename visuotinio karo sąlygomis. Kasdien tūkstančiai – sužeidžiami, t. y. užkrečiami, o šimtai – žūsta. Kai kur vėl gatvėse deginami lavonai, nes nėra nei kam, nei kur juos išvežti. Įvykus nelaimei, šalia nėra tų, kurie turėtų suteikti pagalbą. Koks skirtumas, kad ant galvų krinta ne mirtį nešančios bombos, bet mirtį sėjantys virusai?

Pasaulio karingieji jau seniai turi priemones, kaip išsaugoti namus, kelius ir gamyklas, bet išžudyti šimtus tūkstančių gyventojų. Ir nekrintant bomboms vyksta pasaulio persidalijimas. Valstybė, iš kurios tie virusai paplito, gerai žinoma, bet net rimti jų kilmės tyrimai iki šiol nevyksta: tyrėjai nuvažiavo, beveik nieko nesužinojo ir sugrįžo. Nei atsakymų, nei rekomendacijų

Per visą laiką, praėjusį po Antrojo pasaulinio karo, buvo vykdomi šimtatūkstantines aukas lemiantys nusikaltimai: Tibeto ir Krymo užgrobimas, studentų žudynės sostinės centrinėje aikštėje, chunveibinų siautėjimas ir „kultūrinė revoliucija“, nuolatinis žvanginimas ginklais ir milijardai jų kūrimui bei platinimui ir t. t. Tačiau nė vienas iš šių nusikaltimų nesulaukė tarptautinio teismo.

Niekas iki šiol net nebandė įvertinti ir siaubingų Stalino klikos nusikaltimų, beprotiškų, tik mirtis atnešusių statybų ir gulagų – mirties stovyklų, suniokotų Sibiro ir Tolimųjų Rytų teritorijų. Su baime, kad rytoj gali būti nužudytas peiliu, automatu ar virusu, apsiprasti neįmanoma.

Be „idealaus vado“ paieškų, bet suvokiant bendrą tikslą

Lietuvoje pastarosiomis dienomis jau paskelbti net keli kvietimai vienytis, bet kol kas jie liko be atsako. Kažkas vėl aiškinasi, kas pirmasis, o kas antrasis pakvietė susitelkti. Tačiau realiai vykstančio karo sąlygomis tai nebeturi jokios prasmės.

Tegu susirenka bent dvi-trys dešimtys veiklių, bet santūrių žmonių. Jie sutartinai įvertins tai, kas dabar vyksta mūsų valstybėje ir kartu pasiūlys greitus sprendimus. Tai viešosios erdvės išvalymas nuo dabar ją užgrobusių, vengiančių net ištarti Lietuvos vardą. Tai esminių valstybės ūkio ir kultūros problemų ir sprendimų, kaip jas įveikti savo jėgomis, įvardijimas. Tai nedelsiami priešlaikiniai rinkimai, kuriuose Naujasis Tautos Sąjūdis tiesiog nušluoja pseudoliberalus, pasikėsinusius į žmogaus prigimtį, sąžinę ir dorovę, į valstybės piliečių vienybę. Nušluoja tuos, kurie, pasinaudodami pandemija, dabar prasibrovė į valdžios pozicijas. Kurių vienintelis tikslas – kaip išsidalinti siūlomus milijardus.

Sąjūdžio iniciatyvinėje grupėje buvo vos trys dešimtys. Sąjūdžio iškeltų kandidatų – jau keli šimtai. Sąjūdžio gretose – net šimtai tūkstančių. Jokio naujų skolintų milijardų eurų skirstymo. Jokio perversmininkų sukurptų antidemokratiškų „rinkimų“ įstatymų, kuriuos neva pateiks dabar Seime dominuojanti antikrikščioniška ir antitautiška grupuotė. Jokio ne Lietuvos piliečių „politinių partijų“ kūrimo Lietuvoje. Jokio kėsinimosi į valstybinę kalbą. Jokio tyčiojimosi iš tautos prigimtinės teisės gerbti savo istoriją, kurti savo dabartį ir ateitį.