2024-11-29, Penktadienis

Jonas Jasaitis. Tautos namai – globalaus viesulo kelyje

Neatsitiktai sakoma, kad pats baisiausias iš visų vagių yra namų vagis. Jį būna sunkiausia nutverti. Nutvėrus ne visada užtenka ryžto nubausti, o žala – didžiausia ir finansiniu, ir dvasinės savijautos požiūriu. Ypač sunku tada, kai namai neturi rūpestingo šeimininko, kai pro visus kampus švilpia skersvėjai, o tų kampų užkamšyti nėra kam. Kai net tornado grėsmei artėjant elgiamės taip, lyg išvydę dulkių debesėlį Kai prarandame pasitikėjimą namiškiais, nes net iš jų nebesitikime supratimo ir pasirengimo padėti. Tokiuose namuose darosi vis labiau nejauku ir šalta, todėl nebesinori juose likti. Iš išorės lyg ir viskas gerai, bet sieloje nebėra tėviškės traukos jausmo.

Globalizmo absurdų krioklys

Į kurį viešosios erdvės šaltinį beatsigręžtum, girdi tą patį nesąmonių srautą: reikia integruotis, reikia būti tolerantiškiems, reikia atsiverti ir nuolankiai sutikti kitokius, ir pan. Nors išskyrus seniai aptartus atvejus, kai žmonės bėga iš namų dėl karo, religinio ar ideologinio persekiojimo, dauguma vis dėlto dar supranta, kad nėra jokio gėrio iš nuolatinio skatinimo tapti pasaulio bastūnais.

Visų diktatorių didžiausias siekis, kad išnyktų asmenybės, kad visi būtų aprengti vienodais kombinezonais ir tikėtų, kad viską sprendžia tik tas, kuris dabar valdo. Ir nesvarbu, kur tai bebūtų: ar sovietinės ideologijos iki šiol apkvailintoje Putino Rusijoje, ar Mao pasekėjų įbaugintoje Kinijoje, ar fanatiškų talibų grupuotėse. Visų jų atamanai bijo istorinės atminties, visaip bando ją suklastoti ir įpiršti visam pasauliui, nuolat kurpia priešų ir pavojų įvaizdžius, reikalaudami jais besąlygiškai tikėti. Vieni įsivaizduoja, kad migrantai taps pigiausios darbo jėgos šaltiniu, kiti tikina, kad tai atneš taiką, nors ir panašią į bežadę tylą mirtino pavojaus akivaizdoje. Tretiems atrodo, kad žmoniją galima greitai paversti robotais, kurie neserga ir nemaištauja, nieko nejaučia ir neatjaučia. Bet atidžiau įsižiūrėjus paaiškėja, kad net milijardus žarstančių ir pasaulio valdovais save jau įsivaizdavusių gyvenimas – nelaimingas ir beprasmis.

„Turistų aptarnavimo“ krizė ar agresija prieš kitas valstybes?

Aptardamas naujausią, kraupią manipuliavimo suklaidintais žmonėmis kampaniją, organizuotą dabartinėje Baltarusijoje, Vytautas Navaitis „Alko.lt“ svetainėje labai taikliai primena, kad iki šiol nesuskaičiuoti tūkstančiai benamiais tapusių asmenų į šią teritoriją atvyko kaip … turistai. Absoliuti jų dauguma turi turistų vizas. O koks turistų tikslas? Susipažinti su šalimi, į kurią atvyko. Iš turistų juos priėmusi valstybė neatiminėja asmens dokumentų ir negrūda jų per kitų valstybių sienas. Nėra jokių motyvų juos priimti Lietuvoje, Latvijoje ar Lenkijoje, juo labiau – pervežti į Vokietiją ar Švediją. Nėra jokio humanitarinio įpareigojimo kitoms valstybėms teikti šiems turistams medicininę ar edukacinę, ar bet kokią kitokią globą. Nei Lietuva, nei Latvija ar Lenkija niekaip neinicijavo jų atvykimo į Minską.

Taigi kalbant griežtomis teisinėmis sąvokomis, tai kas čia dabar vyksta, yra turistus priėmusios valstybės sukelta humanitarinė – turistų aptarnavimo krizė. Bet koks turistų panaudojimas šturmuoti kitų valstybių sienas, jau nė nekalbant apie jų laikymą sandėliuose ar kitose tam nepritaikytose patalpose, yra nusikalstama veikla, kuri neturi analogų pasaulio turizmo praktikoje.

Visas pasaulis jau žino, kad čia – ne eilinė prasto turistų aptarnavimo krizė, o agresija prieš pačią Europos Sąjungą, tai šis nusikaltimas turi būti užkardytas nedelsiant, nežaidžiant nei „sankcijomis“

Jei į Baltarusiją atvykę asmenys jau ilgą laiką naudojami kitų valstybių sienos pažeidinėjimui, .t. y. faktiškam jų teritorijos suverenumo pažeidimui, tai tokia veikla jau tampa agresija prieš šias valstybes – tarptautiniu nusikaltimu. Todėl visiems Briuselio, Berlyno ar bet kuriems kitiems veikėjams jau seniai reikėjo pasirūpinti tribunolu šį nusikaltimą organizavusiai šutvei nubausti, o ne pliurpti apie Lietuvos, Latvijos ar Lenkijos tariamą pareigą rūpintis siaubingose nusikaltėlių gaujos gniaužtuose atsidūrusių turistų maitinimu, sveikatos priežiūra ir pastoviu įkurdinimu. Tiek nuo scenos nuėjusi Berlyno „Angelė“, tiek Briuselio „Uršulė‘, tiek ir visi jų klerkai puikiai žinojo, kas čia vyksta, tačiau savo neveiklumu tik padidino turistais pavadintų asmenų kančias.

Kadangi beveik visas pasaulis jau žino, kad čia – ne eilinė prasto turistų aptarnavimo krizė, o agresija prieš pačią Europos Sąjungą, tai šis nusikaltimas turi būti užkardytas nedelsiant, nežaidžiant nei „sankcijomis“, nei pamokslais apie Europos pareigą atverti savo namų duris. Visi veiksmai su dar nesulaikytais nusikaltėliais, įskaitant ir kompromisus dėl įkaitais atsidūrusių asmenų gyvybės, yra analogiški veiksmams, kurių imasi atitinkamos tarnybos lėktuvo ar kito objekto užgrobimo atveju.

„Humaniškoji“ benamystė

O dabar ramiai susimąstykime, ar tikrai tokie humaniški „Angelių“, „Uršulių“ ir Co raginimai atverti Europos sienas, ar tikrai jie prisideda prie pasaulio ūkio ir kultūros pažangos? O gal kaip tik priešingai – lemia dar didesnę atsiliekančių Afrikos ar Azijos regionų atskirtį ir trikdo pastangas siekti darnaus visų valstybių, visų žemynų ir regionų vystymosi.

Yra daugybė solidžių tarptautinių ekonominės ir kultūrinės raidos tyrimų, kurie rodo, kad masinė emigracija labai sparčiai stabdo šiuo metu atsiliekančių regionų pažangą. Kas išvyksta pirmiausiai? Tai jauni, ar bent kokias šiuolaikinio išsilavinimo užuomazgas, o neretai ir aukštą profesinę kvalifikaciją turintys asmenys. Būtent tokius asmenis žymiai lengviau integruoti naujoje vietoje. Tačiau ar tai gerai valstybėms, iš kurių išvyksta būtent tokie perspektyvūs asmenys?

Pliurpdami apie toleranciją, jie nė žodeliu neužsiminė, kad „prieglobsčio prašytojas“ nė nemanė būti tolerantiškas jį priėmusiai bendruomenei

Ekonomikoje (kaip ir bet kurioje kitoje mūsų aplinkos srityje) tuščios vietos nebūna: „Gamta nemėgsta tuštumos…“ Atsivėrusią tuštumą šiuo metu greitai užpildo tarptautinis kapitalas, energingai besivystančių valstybių invazija. Net ir pastarųjų dešimtmečių pavyzdžiai rodo, kaip sparčiai į Afriką skverbiasi Kinijos kompanijos, kaip jos užkariauja strategiškai svarbiais ūkio šakas ir gamtos išteklius, palikdamos vietiniams gyventojams primityvius ir menkai apmokamus darbus. Juo labiau negalima tikėtis, kad svetimos kompanijos ims rūpintis likusių vietinių gyventojų švietimu, sveikatos apsauga ar etnografinio paveldo plėtote. Neretai net per kelis tūkstantmečius sukurti unikalūs kultūros objektai ne tik paliekami be priežiūros, bet ir negrįžtamai sunaikinami.

Anaiptol ne tik gerovė laukia ir ateivių. Plačiai nuskambėjo prieglobsčio prašyti į Vokietiją atvykusio jauno afgano vandališkas poelgis, kai šis, įsibrovęs į krikščionių šventovę, net pastoriaus akivaizdoje sunaikino altorių, sudaužė ne tik religinę, bet ir istorinę bei meninę vertę turinčias skulptūras, nuo šventovės sienų nuplėšė paveikslus. Siaubingas, bet psichologiškai visiškai paaiškinamas poelgis rodo, kad šis asmuo tik norėjo, kad ir naujoje vietoje būtų taip, kaip … namuose – krikščioniškas tikėjimas jam pasirodė nepriimtinas, nesuderinamas su jo atsineštu ir jam įprastu.

Dar įdomiau (nors toks „įdomumas“ – siaubingas visais požiūriais), kad Vokietijos žiniasklaida, rašydama apie šį šiurpų nusikaltimą, net vengė vartoti tokias sąvokas, kaip „daužė“ ar „naikino“. Kristaus skulptūros išgabenimą iš šventovės jos atstovai apibūdino net kaip „transportavimą“, tauzydami, kad dar esą sunku pasakyti, ar skulptūra buvo išniekinta ir suniokota, ar tik paprasčiausiai „šiek tiek nukentėjo transportavimo metu“.

Pliurpdami apie toleranciją, jie nė žodeliu neužsiminė, kad „prieglobsčio prašytojas“ nė nemanė būti tolerantiškas jį priėmusiai bendruomenei. Ne, jis iškart „įvedė savo tvarką“. Apie tai, kad padarė siaubingą nusikaltimą, jam buvo visiškai nesuvokiama ir niekas to jam net nepriminė. Jis iki šiol nenubaustas.

Reklama

Susiję straipsniai

Valstybės saugumo departamento direktorius: „Man, tiesą sakant, tai kelia siaubą“

Artūras Anužis „Man, tiesą sakant, tai kelia siaubą“, – taip apie mūsų valstybės saugumą kalba VSD direktorius Darius Jauniškis. Valstybės...

„Už balos“. Trampo komanda

Išrinktasis JAV Prezidentas Donaldas Trampas neįprastai greitai pradėjo teikti kandidatūras į svarbiausius savo būsimos administracijos postus. Ką apie būsimos...

Rodas Dreheris. Ką simbolizuoja atnaujinta Berlyno katedra?

Prieš keletą metų mano šeima lankėsi vieno miestelio metodistų bažnyčioje, kur buvo sutvirtinamas mano vaikų pusbrolis. Įėjome į...

Karas Ukrainoje. Tūkstantis devintoji (lapkričio 28) diena

Locked N’ Loaded | Veidaknygė Agresorius surengė kombinuotą ataką prieš Ukrainos energetinę sistemą. Smūgiuota 91 raketa (numušta 79) bei 98...