Jonas Jasaitis. Teiginys „vakarykštis komunistas – šiandieninis kapitalistas“, Lietuvoje itin aiškiai pasitvirtino

Šios apžvalgos buvo paskelbtos 2000-aisiais, t. y. prieš 25 metus JAV lietuvių savaitraštyje „DIRVA“. Kaip dabar apibūdintume Lietuvos politinį lauką? Kiek Lietuvos piliečių dalyvauja politinių partijų veikloje, kaip pasiskirsto jų narių skaičius, o kuri dalis niekur nedalyvauja?

Kairė ir dešinė
2000-04-04

Nors užatlantėje ir labai įdėmiai sektume žinių tarnybų pranešimus apie padėtį Lietuvoje, tačiau tikėtis, kad „iš tolo geriau matosi“, gana rizikinga. Todėl labai pravartu išnaudoti kiekvieną, kad ir trumputį apsilankymą. Susitinki su žmonėmis, apsidairai aplinkui ir įsitikini, kad ne apie viską laikraščiuose rašoma ir ne viskas, kas parašyta, yra pakankamai pagrįsta. Pagaliau ne visus pranešimus galima tiksliai įvertinti, nebūnant vietoje.

Savivaldybių rinkimų rezultatus, tiek įvairios politinės grupės (partijos, sąjungos ir pan.), tiek ir politikoje tiesiogiai nedalyvaujantys žmonės vertina labai skirtingai. Vieni sako, kad „valstybės laivelis labai smarkiai pakrypo į kairę“. Taigi, ko gero, gali tuoj apvirsti. Jei būtų pakrypęs į „dešinę“, nevirstų. Bet tokiuose samprotavimuose, matyt, nedaug logikos. Kiti teigia, kad sustiprėjo centristinė kryptis („laivelis atgavo pusiausvyrą“). Bet gal arčiausiai tiesos yra tie, kurie pažymi, kad daugiausia balsų gavo populistinės jėgos, t. y. tos grupuotės, kurios sumaniai pasinaudojo rinkėjų nepasitenkinimu ir žadėjo padėtį ištaisyti. Neaišku, kaip. Visada lengviau žadėti, negu jau būnant valdžioje, pažadus vykdyti.

Sakoma, kad laimėjo tie, kurie dar nebuvo valdžioje arba sugebėjo tokiais pasirodyti. Žmonės, nusivylę dabar valdančiais, rinkosi „naujus“. Tačiau jau seniai pastebėta, kad tie, kurie turi tikrą valdžią prekyboje, pramonėje ir finansų įstaigose, yra taip sumaniai išdėstę savo atstovus įvairiose partijose, kad visai nepriklausomai nuo to, kuri „partija“ laimėtų, jie ir toliau valdys. Šių metų rinkimuose pastebėta, kad įtakingi ūkinių ir finansinių grupuočių nariai į valdžią skverbėsi patys, daug kur nebesinaudodami nusamdytais tarpininkais. Todėl lieka svarbiausias klausimas: kaip valdžią ūkyje turintys sluoksniai įsivaizduoja valstybės strategiją.

Pagal Lietuvoje naudojamą skirstymą į kairiąsias ir dešiniąsias jėgas, daugumoje savivaldybių ryškios persvaros neturi nei vieni, nei kiti. Tenka tartis, sudarinėti junginius iš visai skirtingos krypties grupuočių atstovų. Savivaldybių darbas – labai konkretus, daug čia nepapolitikuosi. Reikia rūpintis vietine gamyba, keliais, sveikatos apsauga ir švietimu, ieškoti lėšų neatidėliotiniems darbams, kurių susikaupė labai daug.

Pinigų viskam trūksta, patyrimo – dar labiau. Ne veltui net daugiausia balsų surinkusios „Naujosios sąjungos“ vadovas A. Paulauskas, kaip rašo Lietuvos laikraščiai, yra gerokai sunerimęs: iš kur reikės paimti žmonių, mokančių tvarkyti savivaldybių ūkį. Matyt, panašūs rūpesčiai yra užgriuvę ir Valstiečių partiją. Neseniai kai kas ją vadino „buvusių kolchozų pirmininkų partija“ ir įrodinėjo, kai tai ne kas kita, kaip LDDP padalinys. Valdžios perėmimui iš anksto gana kruopščiai ruošėsi centristai. Tuo tarpu, didesnę įtaką ką tik iškovoję liberalai, vargu, ar spėjo susiplanuoti, ką darys savivaldybėse.

Šiuos rinkimus daugelis gana pagrįstai vadina Seimo rinkimų repeticija. Visiškai suprantama, kad pagrindiniai valdžios svertai yra Seimo rankose. „Po rinkimų bus kiti rinkimai“, rašoma anaiptol ne dešiniesiems palankiame savaitraštyje. Per tuos keletą mėnesių rinkėjai dar nespės susigaudyti, kas tie „naujieji“, ką jie iš tikrųjų sugeba.

Rinkimai paskatino vadinamas „kairiąsias“ jėgas susivienyti. Netgi siūloma susijungti į vieną partiją. Tai labai tikėtina, nes „kairėje“ ir anksčiau didelių kivirčų nesigirdėjo. Tuo tarpu „dešinė“ vis labiau eižėja: įsisteigė Tėvynės liaudies partija, atskilo dalis krikščionių demokratų, atsiskyrė nuosaikiaisiais pasivadinę „vagnorininkai“. Ten apie vienybę net nekalbama.

Kuo tapo kairieji?

2000-04-11

Skaitytojus, gyvenančius valstybėse, kurių politinė sistema yra gana pastovi, labai stebina Lietuvos politinio gyvenimo pokyčiai: „partijų“ atsiradimas ir skilimas, keistų sąjungų susidarymas ir iširimas, politikų nuostatų kitimas, nemažos dalies narių bėgiojimas iš vienos „partijos“ į kitą. Remiantis įprastinėmis sąvokomis, tokių pokyčių paaiškinti negalima: jie atrodo visai nelogiški, nenatūralūs, be jokių ryškesnių ateities perspektyvų.

Iš dalies taip ir yra. Kaip ne kartą minėjome, Lietuvoje gana nelengva įžiūrėti, kuri politinė jėga save vadinanti dešiniąja ar kairiąja, iš tikrųjų yra tokia, kaip skelbiasi. Buvusių aktyvių kompartijos narių nemažai rasime ir tarp „konservatorių“, ir tarp „centristų“. Dalis jų iš tikrųjų nuoširdžiai nutraukė ryšius su praeitimi. Juo labiau, kad anoji ideologija nebuvo jiems nei sava, nei pateisinama. Kita perbėgėlių dalis yra ne kas kita, kaip prisitaikėliai, ieškantys, kurioje politinėje grupuotėje jie vėl gali sėkmingai kopti karjeros laiptais, užimti svarbias valstybines tarnybas, pasiekti medžiaginį gerbūvį.

Tarp tų šešių politinių jėgų, kurios sėkmingiausiai pasirodė ką tik praėjusiuose savivaldybių rinkimuose, nėra jokių ryškesnių socialinių skirtumų. Kuriam socialiniam sluoksniui šiandien atstovauja netgi tokia tradiciškai kairiąja, tiksliau sakant, prokomunistine laikoma grupuotė, kaip LDDP? Nemaža jos narių – buvusios sovietinės nomenklatūros likučiai.

Tačiau kas jie yra šiandien? Tai asmenys, turintys gana nemenką įtaką dabartiniame verslo pasaulyje. Pasinaudodami savo buvusiais ryšiais, jie tapo daugelio įmonių savininkais. Netekę centralizuoto vadovavimo, ėjusio tiesiog iš Maskvos, šiandien jie mokosi savarankiškai plėtoti gamybą, ieškoti rinkų, plėsti jiems ekonomiškai jiems naudingą bendradarbiavimą.

Tradiciniam jų polinkiui ieškoti verslo partnerių Rytuose, stipriai smogė pati Rusijos krizė. Todėl jie vis labiau atsigręžia į Vakarus, aktyviai dalyvauja, pasirašant ūkines sutartis, reikalauja, kad Seimas priimtų verslui palankius įstatymus. Buvusioji komunistinė ideologija šiam asmenų ratui prarado bet kokią reikšmę. Šiandien nemaža jų yra kapitalistai tikrąja to žodžio prasme. Žinoma, galima juos vadinti pasisavinto ar tiesiog pavogto kapitalo atstovais.

Iš tikrųjų, ne vienu atveju, taip ir yra. Jie tiesiog pasinaudojo buvusiu pereinamuoju laikotarpiu, o ypač LDDP valdymo metais. Žinoma, dar turės praeiti nemažai laiko, kol jie gerai įsisąmonins tiesioginio ryšio tarp jų ekonominės veiklos ir valstybės interesų būtinybę. Tačiau manyti, kad jiems liko artimas buvęs sovietinis režimas, gali nebent naivuoliai, nepastebintys ūkinio gyvenimo pokyčių. Kiek to „kairumo“ klasikine prasme liko minėtoje grupuotėje, šiandien jau nebelengva atsakyti. Nežiūrint pomėgio švaistytis frazėmis apie liaudies interesų gynimą, išlikusio nuo anų laikų, tikroji jų ideologija ryškiai dešinėja. Teiginys, kad „vakarykštis komunistas – šiandieninis kapitalistas“, Lietuvoje itin aiškiai pasitvirtino.

Visose kitose partijose, išskyrus nebent prorusiškas kolonistų grupuotes ir vadinamuosius „socialistus“, nėra jokio ryškesnio atstovavimo kuriam nors vienam socialiniam sluoksniui. Gal tik liberalų partijoje ryškėja naujųjų verslininkų įtaka. Partijų šūkiai – beveik vienodi. Viena nuo kitos jos labiausiai skiriasi tik vienu požymiu – vadovų pavardėmis. Ryškesne rytietiška orientacija ir demagogija išsiskiria „Naujoji sąjunga“. Valstiečių partija irgi padidino savo įtaką, badydama pirštais į dabartinius sunkumus. Bet ir ten jau suvokiama, kad jų nepašalinsi, grįžimu į netolimą praeitį.