Jonas Jasaitis. Valstybę kuria jos piliečiai

Kas pasiilgo „anų laikų“?
Tikrai neteko Lietuvoje susitikti nė vieno, kuris prašytų „laiko mašinos“ bilieto į, pavyzdžiui, 1985-uosius. Net įžūliausias piktavalis nesiimtų tvirtinti, kad „tada buvo geriau“. Kas norėtų grįžti į pustuštes parduotuves, į kurias vėliau atėjęs net „forminės“ duonos kepaliuko galėjai nebegauti. Apie mėsos gaminius jau ir kalbėti nebereikia. Milžiniški ešelonai su mėsa kasdien keliaudavo kažkur į Sovietų Sąjungos gilumą, o tik vienas kitas, neretai tik ypatinga proga galėdavo pasigirti pažįstamiems, pakviesdamas paskanauti šviežiu sultingu kepsniu. Mes tada buvome milžiniškas sovietinis tvartas, tiekęs nepasotinamai šaliai mėsos gaminius, o patys tenkindavomės tuo, kas likdavo. Kas tada matė 20-30 skirtingų dešros rūšių eilinėje nedidelio miesto parduotuvėje, kas mėgavosi tolimų egzotiškų kraštų vaisiais ir plačiu kavos rūšių pasirinkimu? Jei neturėjai „Kazės, kuri dirba bazėje“, panašių gėrybių ir tai tik labai riboto pasirinkimo, galėjai tikėtis nebent per „rinkimus“. Jaunoji karta jau nebežino, ką tada reiškė sąvoka „blatas“. Ir ačiū Dievui, kad nežino.

Turime ne tik modernią prekybos sistemą, bet ir visiškai atnaujintą pramonę, naujas technologijas statybų sektoriuje, visiškai kitais principais tvarkomą žemės ūkį su kelis kartus išaugusiais derliais. Nėra ne tik maisto, bet ir aprangos ar avalynės stygiaus. Prieš gerą pusmetį teko matyti tiesiog ant žolės išverstą didžiulę krūvą „labdaros“, kur mėtėsi net gana madingos suknelės, baltiniai, apynaujai ar net visai nauji vaikiški rūbeliai, bet beveik niekam šioje gyvenvietėje jų nereikėjo. Prasivoliojusius apie porą savaičių šiuos aprangos reikmenis kažkas sukrovė į atliekų surinkimo mašiną. Ar kas nors panašius vaizdus matė „anais laikais“, kai savos valstybės neturėjome?

Pagaliau, kada kas nors anksčiau matė Lietuvoje tiek naujausių modelių automobilių, kasdien parkuojamų mūsų daugiabučių kiemuose ir zujančių visais užmiesčio keliais? Tiesa, dažno kiemo pakraštyje dar galima išvysti aprūdijusį penkiolikos metų senumo „trantą“, bet sąžiningai kalbant, dažnas tokios senienos savininkas seniai važinėja moderniu „VOLVO“, o nebenaudojamą tiesiog numetė … ant bendro kiemo (‚“a, tegu valdžia surinks…“). Ir nereikia čia sekti pasakų, kad dabartinis Lietuvos asmeninių automobilių parkas esąs susidėvėjęs ir taršus, o jų savininkai neturi galimybės įsigyti naujesnių. Tiesa, vienas kitas toks dar pasitaiko, bet jau jokia naujiena, kad ne viena šeima turi net ne po vieną, gana modernią lengvąją mašiną. Jei daugiabučiame yra 45 butai, tai kas darosi jo kieme vakarais, kai žmonės, grįždami iš darbų, bando rasti vietos automobiliui. Juk kiemai projektuoti dar „anais laikais“, kai buvo manyta, kad „tarybinis žmogus“ važinės tik visuomeniniu transportu, o savo automobilį turės tik vienas kitas.
Tokie kiemai buvo geriausiai pritaikyti tik „greitosioms“, gaisrininkų ar milicijos transportui. Dažnas kiemas iki šiol priklauso ne to namo gyventojams, bet savivaldybei, todėl tiek jo remontas, tiek net paprasčiausias sniego ar ledo valymas kelia absurdiškiausias diskusijas, kam esą priklauso tai atlikti.

Atkurtai valstybei jau eina ketvirtas dešimtmetis

Sakoma, kad prie gero greitai priprantama ir net įsivaizduojama, kad taip buvo visada. Lyg tuo ir rūpintis šiandien nereikia, nes kažkas kitas tuo pasirūpins: namo pirmininkas, kiemsargis, neabejingas kaimynas ar tiesiog „valdžia“. Kai ruošiamas namo gyventojų susirinkimas, per kelintą kartą pavyksta surinkti reikiamą daugumą? O kas būtų, jei reikėtų svarstyti namo, gatvės ar kvartalo apsaugą, ištikus ekstremaliai situacijai? Turime savo valstybę, bet piliečių galvosena tebėra užsilikusi nuo bendro „barako“, įmonės bendrabučio ar „kolchozo“ laikų?

Ar nepereina per nugarą šiurpas išgirdus ar perskaičius, kai Kinija tvirtina, kad „karas gali kilti bet kurią akimirką“. Ir nereikia apsimesti, kad ta Kinija – baisiai toli ir pavojus iki mūsų niekada neateis. Pagaliau, juk pavojų kelia ne tik Kinija. Juk čia pat turime „šešto laipsnio“, atsiprašant, prezidentą, kurio poligonuose kasdien girdisi pabūklų salvės. Čia pat yra ir seniai pasisavintas Karaliaučiaus kraštas, kuriame ne tik išnaikinti visi istoriniai vietovardžiai, bet čia pat prie mūsų sienų sutelkta milžiniška kariauna su moderniausia raketine ginkluote. Kraštą administruoja ta pati agresyvi grupuotė, bandanti perrašinėti ne tik istoriją, bet ir dabartinių valstybių sienas, užgrobusi Krymą, jau kelinti metai galinga artilerija daužanti Ukrainos pasienio gyvenvietes. Ten kasdien žūsta ne tik kariai, bet ir niekuo dėti civiliai.

Vienas iš svarbiausių dalykų yra piliečių santykis su savo valstybe. Bet kurio agresoriaus siekis – demoralizuoti planuojamo užgrobti krašto piliečius, kai jie dar karui neprasidėjus ima aiškinti, kad neva neturi savo valstybės arba kad ta valstybė …nieko negali. Čia mes paprasčiausiai painiojame sąvokas „valstybė“ ir „valdžia“. Valstybė įkuriama dažniausiai gana sudėtingomis sąlygomis ir turi sulaukti tarptautinio pripažinimo „de facto“ ir „de jure“. Pripažinta valstybė tampa tarptautinių organizacijų (mūsų atveju: NATO, ES, Jungtinių tautų, UNESCO ir pan.) nare. Kai tos valstybės pilietis ima švaistytis posakiais, kad „Lietuva nėra valstybė“ ir neva negali priimti savarankiškų sprendimų strateginės raidos klausimais, nedraugiškomis kaimynėms tai labai aiškiai signalizuoja apie visuomenės susiskaldymą bei moralinį nuosmukį. Tokios valstybės gebėjimas apsiginti yra ryškiai sumenkęs.

Kaip galime vertinti, kai į nacionalinį susivienijimą pretenduojančios visuomeninės organizacijos lyderis staiga pareiškia, kad „Lietuva nėra valstybė“ ir neva negali priimti svarbiausių strateginių sprendimų? Nesvarbu, apie ką čia eitų kalba – apie biudžeto sandarą ar šeimos sampratą, švaistytis tokiais posakiais yra ne tik neatsakinga, bet ir neprotinga.

Tokiu atveju dažniausiai turime reikalą su gerai žinomų sąvokų „valstybė“ ir valdžia“ painiojimu. Atseit, bloga valstybė, nes bloga (neprotinga, netoliaregiška ir pan.) jos valdžia. Tačiau taip postringaujančiam pirmiausia reikia sau pačiam atsakyti, ką lengviau pakeisti – valstybę ar jos valdžią. Jeigu dabartiniame Seime garsiausiai bliauna kokia nors „ laisvės partija“ ar „liberalų sąjūdis“, tai dar nereiškia, kad valstybės pagrindinės funkcijos nebeveikia.

Jeigu dabartinėje Vyriausybėje absurdiškai elgiasi koks nors, tik klerko mąstyseną įvaldęs, atsiprašant, „sveikatos ministras“, tai jokiu būdu nereiškia, kad jį ir toliau reikia toleruoti šiame poste. Dabartiniai valdantieji (šiuo atveju – Vyriausybė) kuo greičiau turi būti pakeista visa apimtimi (lot. – in corpore). Įstatymais tokie atvejai yra aptarti ir reglamentuoti, tereikia tik jais pasinaudoti. Delsti ir manyti, kad dabar valdantieji atsikvošės, yra ne tik naivu, bet ir pavojinga visai valstybės raidai.

Lietuvos ištekliai

Visa mūsų istorija rodo, kad lietuvių tauta – tikrasis valstybės šeimininkas niekada nebuvo tarp atsiliekančių. Peržiūrėkite mokslo istoriją: Kazimieras Simonavičius (Semenavičius), Teodoras Grotus, Ignas Domeika, vėliau – Antanas Gustaitis ir didžiulė grupė ikikarinių tyrėjų. Galingas būrys dabartinių mokslininkų, dirbančių VU, KTU, VDU ir kitur, yra ta jėga, kuri veda visą valstybę į pažangą.

Lietuvoje nėra jokių „neperspektyvių“ vietovių, kurių gyventojus reikėtų išlaikyti, nes patys niekaip negalėtų apsirūpinti. Yra tik vietovės, kurių gamtos, infrastruktūros ir žmonių ištekliai yra neatskleisti arba labai nemokšiškai valdomi, nesudarant sąlygų jų gebėjimų ugdymui ir panaudojimui. Užtenka tik vieno pavyzdžio – Lietuvos geoterminės anomalijos, kad jos ištekliais galėtume sustabdyti bet kokį kuro ar šilumos kainų augimą. Jau yra gausybė įgyvendintų projektų, kur šios anomalijos ištekliai yra sėkmingai panaudoti. Lietuva iki šiol neišnaudoja nė dešimtadalio turimų rekreacinių išteklių, kad sukurtų aukštą pridėtinę vertę teikiančias darbo vietas. Kodėl vis dar manoma, kad užmiesčiai – tik agrarinio sektoriaus sfera? Tai klausimai, kurie rodo, kad mes, atkūrę valstybę, ją ne praradome, o tiesiog tingime patys kurti jos galią, lyg laukdami, kad mus kažkas paragins.

Redakcijos prierašas:

Neabejojame autoriaus nuoširdumu ir tikėjimu savo valstybe. Tačiau realus gyvenimas rodo kitką. JT vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro atstovo Šiaurės ir Baltijos šalims Henriko Nordentoft vizitas Lietuvoje ir jo primygtinis reikalavimas nelegalius migrantus priimti be jokių išlygų, Europos Tarybos žmogaus teisių komisarės Dunja Mijatovič nepasitenkinimas,  kad  migrantai automatiškai apgręžiami pasienyje ir dėl to prarandama galimybė juos identifikuoti bei nustatyti, ar jiems negresia pavojus, per daug akivaizdžiai sutampa su sąmoningu valdžios delsimu balandžio – liepos mėnesiais uždaryti valstybės sieną, įleidžiant į Lietuvą daugiau nei 4 tūkst. nelegalių migrantų. Ministrės A.Bilotaitės viešas prisipažinimas, kad ji nelegalių invaziją sustabdė tik po to, kai paskambino ES komisarei ir pastarąją pasikvietė į Lietuvą rodo, jog bent jau migrantų klausimu mūsų valstybė nebepriima savarankiškų sprendimų.

Kita vertus savo laisvės kovų didvyrių paminklų, netgi Vyčio skulptūros pastatyti sostinės aikštėse nebegalime.  Ką skirti/neskirti valstybės institucijų vadovais (LGGTRC) mums nurodo užsienio ambasadų atstovai. Lietuvos teismai daugelį metų skelbę, kad lietuvių kalba yra valstybės saugotina vertybė, šiuo metu jau priima sprendimus, leidžiančius asmens dokumentuotose rašyti piliečių vardus ir pavardes nebe lietuviškai rašmenimis. Rugsėjo viduryje Europos Parlamentas rezoliucijoje pareikalavo pripažinti tos pačios lyties asmenų santuokas visoje ES erdvėje. Matyt, valdžia ir šį reikalavimą patenkins. Jokios demografinės šalies strategijos nėra ir negali būti. Tad metas susitaikyti ir nebeužgaulioti vieni kitų dėl to, kad „Lietuva nėra valstybė“, kad ji nebegali priimti svarbiausių strateginių sprendimų. Ir jokių kvailų vietinių klerkų sprendimų šalyje taip pat nėra. Jeigu tokie atsiranda, tai ne dėl vietinės (ne)laisvės partijos narių užgaidų. Daugelis mums svarbių sprendimų šiandien priimami nebederinant jų su Lietuvos piliečiais. Tokia, deja, tikrovė.