Autorius yra „Mokslo Lietuva” vyr.redaktorius
Praėjo (politikos požiūriu) gana nerami vasara. Dar prieš jai prasidedant, Vilniuje, Vingio parke gegužės 15 d. įvyko Didysis šeimos gynimo maršas – visuomenės nuotaikų raiškos lūžis.
Tai buvo renginys, kuris Sąjūdžio mitingų dalyviams priminė nuotaiką, vyravusią prieš daugiau kaip 30 metų. Tik dabar situacija – visiškai kita. Kaip teigė renginio organizatoriai, ši protestas buvo skirtas apginti Lietuvos tradicinės šeimos struktūrą ir jos vertybes, išreikšti nepritarimą Stambulo konvencijos ratifikavimui, apsaugoti Konstitucijoje įtvirtintą visuomenės sąrangą, pagrįstą monogaminės šeimos prioritetu.
Po ilgos pertraukos į Vingio parką susirinko ir savo tvirtą poziciją išsakė daugiau kaip dešimt tūkstančių visuomenės atstovų. Juos pasveikino Vokietijos bei Latvijos politikai, pritarimą išsakė ir Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda.
Tačiau pokalbis tarp savo protestą aiškiai išsakiusios visuomenės ir šiuo metu valdžioje atsitiktinai atsidūrusių asmenų grupės net neprasidėjo. Netrukus į kovą prieš savo visuomenę buvo pasitelkta jau seniai viešąją erdvę užvaldžiusi žiniasklaidos grupuotė – vadinamieji „įtakos formuotojai“, bandantieji primesti visuomenei labai iškreiptą ir sudarkytą tikrovės paveikslą.
Valdantieji staigiai griebėsi kitos taktikos, tik anaiptol – ne naujos. Po to sekusiuose renginiuose tarp protestuojančių buvo kaišiojami provokatoriai, nestabilios elgsenos ir kiti susikompromitavę asmenys.
Viešojoje erdvėje juos dabar bandoma pristatyti kaip šių protestų organizatorius. Štai po keistai pasibaigusio rugpjūčio 10-osios protesto mitingo Delfyje pasirodė ryški antraštė: „Mitingas prie Seimo papiktino garsius žmones: čia susirinko tamsa, blogis ir dugnas.“
Su savo, atsiprašant, įžvalgomis vėl išlindo etatiniai viešosios erdvės šiukšlintojai – Rimvydas Valatka, Andrius Užkalnis ir pan. Platinami net elementarių sakinio struktūros taisyklių nepripažįstantys komentarai. Pavyzdžiui: „Man vienintelis dalykas – įdomus: kodėl visi šitie žmonės darbo dienos rytą nėra darbe?“ Taigi, susipraskite: „Kas jums leido protestuoti, kai turėjote būti darbo vietose?“ Pasmirdo atvira sovietine ideologija…
Nors rugpjūčio 10-osios mitingo organizatoriai buvo jau net kelis kartus paskelbę, kad protesto renginys baigėsi, tiek policijos, tiek ir kiti už tvarkos palaikymą atsakingi asmenys nariai nedarė nieko, kad chuliganiškai nusiteikę asmenys pasišalintų iš Seimo prieigų. Jie tarsi specialiai laukė, kol sutems, kad būtų galima paskelbti, jog renginys pasibaigė … riaušėmis.
Dabar prieš kiekvieno naujo protesto organizavimą į kovą metami savivaldybių klerkai, kuriems nurodyta neišduoti leidimo, todėl prasideda tąsymasis teismuose. Televizorių programose šmėžuoja propagandinės „dūmų uždangos“, klijuojamos naujos diskutuoti su valdančiaisiais ketinančių etiketės. Taip atsirado etiketė „maršistai“, kuria bandoma suniekinti Šeimų maršo dalyvių organizatorius ir patį Šeimų sąjūdį. Atseit, čia tik kažkokie homofobai, nesuvokiantys, kad visuomenė keičiasi.
Homofobo etiketė kabinama ir valstybės Prezidentui, nepalaikančiam genderinės isterijos, bet skatinančiam vis tik pradėti dialogą tarp visuomenės ir dabar valdančiųjų. Kai daroma viskas, kad tik neįvyktų rugsėjo 10 d. numatytas Šeimų sąjūdžio renginys, rengiamos visokios alternatyvios akcijos.
Prie tokių keistų renginių tenka priskirti ir LGBT eitynes, kurioms ne tik buvo paslaugiai suteikta Kauno Laisvės alėja, paniekiant tautos istorijoje įrašytą šios gatvės įvaizdį, bet ir eitynių dalyvių apsaugai paskiriant policijos struktūras, nors nemaža jų dalis net nelabai suprato, kur jie dalyvavo ir kokią ideologiją reklamavo.
Trys su puse temos – viešojoje erdvėje
Nors nuo sovietinių laikų praėjo daugiau kaip trys dešimtmečiai, dabartinis viešosios erdvės turinys vis labiau formuoja įvaizdį, kad … sovietmetis sugrįžo, tik dar labiau atstumiančiu pavidalu.
Ta pati „viską žinančių ir neklystančių“ valdžios struktūrų traktuotė, o bet kokia jos veiklos kritika pateikiama kaip kenkianti valstybei, nuolat kartojant, kad „kitos valdžios galite sulaukti tik po ketverių metų“, tuo pat metu tvirtinant, kad visi drįstantieji ją kritikuoti yra marginalai, gebantys tik veltis į skandalus. Atseit, jokios teisėtos alternatyvos dabar valdantiems nėra. Kurią iš centrinių žiniasklaidos kanalų beįsijungtumėte, ten nuo ankstyvo ryto girdėsite tik šias temas: migrantai, pandemija ir LGBT teisės. Kartais dar įterpiama gyvūnų apsauga ar klimato kaita.
Migrantų tema naujais aspektais aptariama jau daugiau kaip šimtmetį. Pasauliniai ir lokalūs karai, rasiniai ir religiniai konfliktai, skirtingas pragyvenimo lygis ir skirtingos politinės ideologijos verčia žmones bėgti iš savo namų. Dabar žmonės turi daug informacijos apie tai, kaip gyvena skirtingų valstybių piliečiai ir suprantama, kad ieškoma, kur geriau. Kalbos ir kultūros barjerai vis labiau mažėja, nors dėl migracijos iškylančių konfliktų sprendimai yra labai prieštaringi.
Individui susirasti, kur visuomeninė aplinka yra patrauklesnė, visada lengviau, negu ją pakeisti savo valstybėje. Tačiau ar kitos valstybės turi prisiimti atvykėlių globos naštą – klausimas, į kurį niekas nedrįsta duoti atsakymo. Įdomiausia, kad vis dažniau linkstama laikytis pažiūros, jog prisitaikyti turi ne atvykėliai, o vietiniai gyventojai. Priešingu atveju pastarieji apšaukiami kaip netolerantiški.
Pasaulio unifikavimo katilas maišomas vis smarkiau, o tautinės kultūros paveldas apskelbiamas kaip atgyvena ir konfliktų šaltinis, nors niekas neįrodė, kad suvienodintas pasaulis būsiąs įdomesnis, taikesnis ir labiau skatinantis žmonijos pažangą
Pastarasis dešimtmetis į migracijos procesą įnešė naujų aspektų. Jau šeštą kadenciją nepakeičiamu prezidentu save tebelaikančio ir sovietinę imperiją tebegarbinančio diktatoriaus aplinka migraciją panaudojo kaip politinio kaimyninių valstybių spaudimo priemonę. Gana apgalvotai pasirinktos tos migrantų grupės, kurių kultūrinė orientacija yra visiškai skirtinga nei europietiškoji. Diktatoriaus aplinka labai gerai supranta, kokių finansinių sąnaudų pareikalautų kelių milijonų migrantų permetimas į Europą ir kokias socialines problemas tai sukeltų.
Europos Sąjungai, kurios kai kurie politiniai veikėjai jau prieš porą dešimtmečių plačiai atvėrė ekonominės migracijos landą, naiviai tikėdamiesi, kad tai jiems taps pigios darbo jėgos šaltiniu, tik dabar galutinai įsitikino klydę, bet šios klaidos iki šiol nepripažįsta.
Apie tai, kad Baltarusijos režimo hibridinė ataka smogs visai ES išorinės sienos apsaugai, nebuvo numatyta, todėl ir reakcija – tokia vangi ir pavėluota. Paaiškėjo, kad Lietuva faktiškai nesaugojo savo sienos su itin priešišku kaimynu ir neturėjo paruošusi jokio sprendimo, ką daryti su netikėtai užplūdusiu emigrantų srautu. Jų apgyvendinimo, sienos apsaugos pareigūnų struktūros reorganizavimo ir net fizinio barjero statymas virto eiliniais biurokratų „projektais“, kuriuose į pirmą vietą iškyla ne valstybės interesai, o … viešieji pirkimai, konkursai, kam „pavesti statyti tvorą“ su kosminio dydžio lėšų skyrimu.
Atvykėlių įkurdinimas chaotiškai numestas kelioms pasienio savivaldybėms, net nepasikalbėjus su jų administracijomis bei vietos bendruomenėmis ir jų neatsiklausus. Sieną stačiusio darbininko mirtis parodė, kad nepasirūpinta net elementaria darbuotojų apsauga ir jų profesiniu parengimu. Nors ši situacija iš tikrųjų nebuvo tokia jau netikėta (iš diktatoriaus bet kada buvo galima laukti net pačios šlykščiausios provokacijos), nors tai – valstybės teritorijos vientisumo klausimas, bet Lietuvą valdanti grupuotė ir dabar dar nėra suvokusi šios strateginės problemos esmės ir turinio. Elgiamasi panašiai, lyg čia būtų statomas koks nors prekybos centras ar transporto aptarnavimo įmonė.
Pastarųjų dviejų dešimtmečių politiniai įvykiai atskleidė dar vieną su migracija glaudžiai susijusią aplinkybę. Talibano grįžimas į valdžią parodė, kad nesiskaitant su vietine kultūrine ir ekonomine situacija, neįmanoma įdiegti net demokratiškiausių permainų. Kaip pažymi gerai informuoti apžvalgininkai, nėra tokios tautos, kaip afganai. Skirtingai viską vertinančių genčių valdomoje teritorijoje nėra ir tokios valstybės, kaip ją galėjo įsivaizduoti JAV ar ES politikai. Tie žmonės, kurie jau buvo įpratę prie europietiškos lyčių lygybės, švietimo turinio ar valstybės valdymo metodų sampratos, be abejo, nesutiks su grįžimu į praeitį. Bet ir jų integracija Europoje bus labai sudėtinga.
Vis dėlto, nepaisant didžiulio nusivylimo, neretai jau peraugančio į abejingumą ir apatiją, Lietuvos visuomenės aktyvumas stiprėja. Jis būtų dar daug stipresnis, jei ne pandemijos metu įsivyravęs „nuotolinio bendravimo“ stilius, labai kliudantis imtis bendrų, gerai suderintų veiksmų.
Svarbiausias klausimas, į kurį atsakymo tenka ieškoti šių dienų visuomenei, ar iš tikrųjų reikia laukti kitų „rinkimų“ (dabartinėmis sąlygomis šio žodžio rašyti kitaip, nei kabutėse, nebetenka), ar vis dėlto yra ir kita išeitis, kaip pakankamai greitai galima pakeisti tuos, visiškai nekompetentingus asmenis, kurie dabar sėdi strateginiuose vykdomosios valdžios postuose, ir taip sustabdyti valstybės griovimą.
Dabar neturi jokios prasmės svarstymai, ar dabartiniai valdantieji absurdiškai elgiasi tik todėl, kad nesuvokia, kurios valstybės raidos problemos yra pačios svarbiausios, ar jie geba tik mechaniškai vykdyti jų pačių įsivaizduojamos „aukštesnės valdžios“ (pavyzdžiui, Briuselio) primestą taktiką. Tik juos pašalinus paaiškės, kiek čia buvo ir tyčinio kenkimo Lietuvai.
Vienas iš principingiausių šių dienų politikų, Kovo 11osios Akto signataras Algirdas Endriukaitis rašo, kad: atsisakydami savo šaknų, istorijos, kalbos, praradę tikslą išsaugoti išskirtinę tautą ir jos sukurtą valstybę, pereiname į kito mąstymo erdvę, kurioje užprogramuotas valstybės išnykimas. Dalyvaujantieji protestuose yra tie, iš kurių viešai ir vis įžūliau tyčiojasi dabartiniai valdantieji, ko gero vis labiau įtikintys, kad atėjo ilgam, o ne tik ketveriems metams, anot Ingridos Šimonytės. Tačiau tie žmonės dar turi vilties, kad Kovo 11-osios idealai, kuriais remiantis buvo atkurta mūsų valstybė, yra nepaneigiami. Ta visuomenės dalis, kurioje dalyvauja ir neseniai susikūręs Lietuvos šeimų sąjūdis, ir jau daug metų veikiančios vadinamosios „nesisteminės“, t. y. nepriklausančios dabartinei valdančiajai grupuotei, krikščioniškos, patriotinės ir pilietinės jėgos.
Lietuvos šeimų sąjūdis reikalauja, kad būtų „nedelsiant sustabdytos bet kokios Partnerystės įstatymo priėmimo ir Stambulo konvencijos ratifikavimo procedūros. Tokie sprendimai, prieštaraujantys Konstitucijai ir įtakosiantys visų Lietuvos ateities kartų gyvenimą, negali būti priimti be referendume išreikštos Tautos valios“. Svarstoma visuotinio politinio streiko idėja, kaip „viena iš galimybių išvesti Lietuvą iš politinės krizės ir atstatyti Konstitucijos veikimą“. Valdančiosios grupuotės gebėjimas keisti savo pavidalą, dangstantis „laisvės partijos“ ar „liberalų sąjūdžio“ pavadinimais jau nebepajėgia apgauti aktyvios, vis stiprėjančios visuomenės dalies, nes praktinė jų veikla neturi nieko bendro nei su pamatinėmis žmogaus teisėmis, nei su svarbiausiais valstybės raidos uždaviniais.
Lietuva nėra izoliuota sala
Jau ne kartą teko rašyti, kad „idealaus“, juo labiau „vienintelio lyderio“ paieškos yra beprasmės. Lietuvoje tikrai yra strategiškai, toliaregiškai mąstančių žmonių, pelniusių pagarbą visuomenėje. Tarp jų – mokslininkai, inovatyvaus verslo kūrėjai, rašytojai ir kiti kultūros veikėjai. Tačiau jų veikla tik tada tarps visuomenės pažangos varikliu, kai ji bus sutelkta ir suvienyta. Dabartinė situacija, deja, tebėra panaši į tą, kai liepsnojant namo stogui, jo gyventojai vis dar įnirtingai ginčijasi, kurios spalvos apmušalai labiausiai tiktų svetainės sienoms išklijuoti.
Pirmiausia turime suprasti, kad Lietuvos situacija nėra nulemta tik vidinių jėgų. Tuo tarpu ne tik Lietuvos, bet ir visos Europos ir net kitų žemynų tiek administracinė, tiek ekonominė, tiek ir kultūrinė padėtis darosi vis sudėtingesnė ir pavojingesnė. Nesuprasti, kad pavienės nelaimės bet kada gali susilieti į globalią katastrofą, yra per daug naivu.
Jau antri metai gyvename Trečiojo pasaulinio karo sąlygomis. Pasaulio persidalijimo procesas vėl vyksta įnirtingai ir nuožmiai. Tik suvokus, kas žmonijos gyvenime yra svarbiausia, šį karą dar galima užgesinti, kol jis neperaugo į branduolinių bombų sprogdinimo etapą. „Lyderių“ stygius matomas ne tik Lietuvoje. Jų šiuo metu nėra nei Briuselyje, nei Vašingtone. Tie, kurie dabar diriguoja dabartiniam pasaulio perdalijimui, nėra nei išmintingi, nei taurūs.
Gal ne vienas jau susimąstėme, kodėl net pačių turtingiausių pasaulio veikėjų ir asmeninis gyvenimas – nelaimingas, kodėl byra jų pačių šeimos. Tik todėl, kad sujaukta jų pačių vertybių sistema, kad milžiniškos lėšos mėtomos projektams, kurie veda ne į pažangą, bet į susinaikinimą. Bet vis didėjantis atotrūkis tarp tuose projektuose cirkuliuojančių lėšų ir įveiklintų pasaulio išteklių nuolat veda prie pinigų nuvertėjimo, infliacijos ir socialinių konfliktų aštrėjimo. Juk kas galėjo pradėti kovą prieš šeimą, prieš meilę, įkvėpusią ir dabar įkvepiančią gražiausių pasaulio kūrinių atsiradimą, prieš žmogaus prigimtį, esmę ir misiją…
Kad nereikėtų „ketverių“ metų
Svarbiausieji Sąjūdžio darbai prasidėjo, sudarius jo Iniciatyvinę grupę. Ten išryškėjo jos narių kuruojamos sritys, atsirado veiksmų derinimo ir perspektyvų numatymo galimybės. Taip būtina daryti ir dabar, nes tai ir yra tikrųjų lyderių išryškinimo ir ugdymo priemonė, užbaigianti beprasmiškus aiškinimus, kas ką pasiūlė pirmasis. Svarbu, ne tiek kas tuos pasiūlymus ištarė pirmas, o kiek tai veda į tikslą – valstybės vaidmens atkūrimą.
Dabartiniai valdantieji jau nieko nebeįtikina aiškindami, kad jie buvo išrinkti, nes pandemijos sąlygomis ir esant užvaldytai viešajai erdvei, jokia tikra rinkimų kampanija išvis net negalėjo vykti Nemaža dalis dabartinių apribojimų, pradedant vadinamuoju „galimybių pasu“, jokios profilaktinės prasmės neturi. Automatinis „galimybių paso“ išdavinėjimas Registrų centro padaliniuose ar net vaistinėse rodo, kad informacija apie pasiskiepijusius ir įgijusius imunitetą virusui, yra sukaupta, o apribojimai užeiti į stambesnį prekybos centrą ar renginį yra ne tik pertekliniai, bet ir trikdantys verslo arba institucijų veiklą.
Biurokratinį problemų suvokimą rodo ir dabartinių valdančiųjų požiūris į sveikatos sistemos ir sveikos gyvensenos problemas. Dera priminti, kad net tokia verslą sumaniai valdanti supervalstybė, kaip JAV alkoholinius gėrimus įsigyti leidžia tik nuo dvidešimt vienerių. Niekas jų neparduoda sekmadieniais. Ir niekas čia nepuola aiškinti, kad tai neva pažeidžia žmogaus teises. Neseniai paskelbti duomenys apie pastaraisiais metais pasiektą Lietuvos pažangą mažinant alkoholio vartojimą tik patvirtina, kad tokių priemonių reikėjo imtis. Bandymas tokiu būdu įgyti papildomų rinkėjų balsų yra net amoralus.
Dabartinai valdantieji nieko nepadarė, kad sumažėtų skurdas ir socialinė atskirtis, kad pagaliau prasidėtų darni visų valstybės regionų raida, kad sveikatos apsaugos sistema pereitų nuo primityvaus, neretai net pavėluoto ligų gydymo sistemos prie visuomenės sveikos gyvensenos diegimo. Nėra net jokio vaistų poveikio susirgusiam stebėjimo ir būtino medikamentų reguliavimo, pereinant prie reguliarių profilaktinių tyrimų.
Žavėjimasis centralizacija privedė prie to, kad net miesteliai, dar turintys kelis šimtus gyventojų, kurių nemažą dalį sudaro vyresnio amžiaus asmenys, nebeturi nė vieno jais besirūpinančio mediko. Lyg koks prastas anekdotas skamba ir teisėsaugos institucijų pripažinimai, kad policijos pareigūnai ten atvyksta tik tada, kai „kažkas atsitinka“. Tai kaip valstybė įgyvendina vieną svarbiausių savo prievolių – piliečių saugumo garantiją?
Užsiminus apie teisėsaugos sistemą, tenka pripažinti, kad 1990-1991 metais būtume neįsivaizdavę, kad savo parlamento rūmus, kuriuos tada vadinome Lietuvos širdimi, dabartiniai valdantieji tvers metalinėmis tvoromis, kad „nacionalinis transliuotojas“ su patosu rodys Seimo kieme sustatytą galingą kovinę techniką, kurios dabartinė paskirtis – atgrasyti protestuojančius prieš valdžios, bandančios kėsintis į prigimtinę šeimos sampratą ir įžūliai brukančios „laisvę“ keisti lytį, veiksmus.
Išvydę pirmuosius lietuvišką uniformą apsivilkusius policininkus, buvome sužavėti: „Pagaliau atkuriamos valstybės institucijos…“ Kaip šiandien turime vertinti policiją, kurią valdžia siunčia smurtauti prieš žmones, atėjusius prie Seimo su valstybės vėliavomis?
Net ir pati Seimo aplinka su apleistu fontanu, dar neseniai pažymėtu valstybės simbolika, su duobėta žvyro aikštele automobiliams, kokios gėdytųsi net atokaus rajono seniūnija. Taigi laukti „ketverius metus“ negalima. Keisti valdančiuosius būtina jau dabar.
