Pastarųjų savaičių viešosios erdvės įvykių analizė skatina šiuos pavadinimo žodžius rašyti ne kaip klausimą, o kaip teiginį. Bet vis dėlto palikime klaustuką kaip vilties ženklą, kad ir šių dienų Lietuvos visuomenė sustabdys valstybės griovėjus, kad purvinų ir labai pavojingų užmačių puoselėtojai gaus per nagus. Jų veiksmai kol kas labiau primena bandymus išsiaiškinti, kurias ribas jiems jau dabar įmanoma peržengti.
Valstybės galia labai priklausoma nuo jos ekonomikos galios. Ši galia leidžia ne tik aprūpinti piliečius svarbiausiais vartojimo reikmenimis ir patenkinti savo gyvybinius poreikius (būstas, maistas, sveika aplinka ir sveikatos apsauga, švietimas ir kt.), bet ir finansuoti šalies gynybos sistemas, teisėsaugą, užtikrinti viešąją tvarką.
Sociologijoje politikos sąvoka pirmiausiai apibrėžiama kaip visuotinę tvarką ir piliečių saugumą užtikrinantis socialinis institutas. Visa kita (valdžios ir įtakos persidalinimas, „kompromisų menas“, galios grumtynės ir t. t.) yra tik politikos sudėtinių dalių ar atitinkamų jos veiksnių aiškinimai, kuriems geriau tinka kiti pavadinimai.
Tačiau sieti valstybės galią tik su ekonomikos plėtra būtų ir netikslu, ir net pavojinga. Ne mažiau už ekonominius veiksnius svarbu įvertinti ir visuomenės dvasinę būseną, jos vertybinę orientaciją, pasitikėjimą valdymo institucijomis ir bendrapiliečiais. Jei dauguma žmonių pasijunta palikti vienui vieni su savo rūpesčiais, jei nėra net kam pasiguosti ir į ką kreiptis pagalbos, būtų labai naivu tikėtis jų bendrų iniciatyvų ir susitelkimo valstybės gynybai.
Ne tik jaunimo, bet ir pačių aktyviausių Lietuvos piliečių karta nedalyvavo nei Sąjūdyje, nei atkuriant nepriklausomybę ar ją ginant kruvinomis 1991-ųjų Sausio dienomis ir naktimis, nebudėjo prie Aukščiausios Tarybos, nedalyvavo šimtatūkstantiniuose mitinguose, padėjusiuose atsikratyti baimės ir pajusti į laisvę pakilusios tautos ryžtą.
Tie, kuriems dabar trisdešimt – keturiasdešimt, apie visa tai daugiausiai žino tik šeimos narių pasakojimų. Išsamaus permainų vaizdų jiems susidaryti nepadėjo nei mokykla, nei studijos, nes švietimo ir aukštojo mokslo sistemoje buvo didžiųjų pokyčių ir prieštaravimų laikotarpis, kai apie būsimųjų valstybės piliečių ugdymą buvo tik diskutuojama, bet ne tikslingai ir sistemingai veikiama.
Tų, kurie dabar jau yra peržengę penkiasdešimtmečio slenkstį ir užima „raktines pozicijas“ valdymo institucijose, patirtis yra labai skirtinga. Tam tikra jų dalis yra susijusi su veikla sovietinio laikotarpio administracijose ir su vyresniųjų šeimos narių patirtimi, kuri ne vienu atveju neformavo jų kaip nepriklausomos valstybės piliečių. Kita dalis per pastaruosius tris dešimtmečius daugiausia dėmesio skyrė savo verslo kūrimui, dalyvavo „prichvatizavime“ ir kitose valstybės turto persidalijimo kampanijose.
Taigi vertinant visuomenės ideologinį užsigrūdinimą, laikas „šliaužiančiam perversmui“ buvo pasirinktas gana apgalvotai. Metai iš metų matėme mažėjantį piliečių dalyvavimą rinkimuose, didėjantį nusivylimą valdžios institucijomis, stiprėjantį biurokratizmą.
Auganti apatija ir masinė emigracija buvo gyventojų atsakas į valdžios nesugebėjimą tartis su visuomene. Prasidėjusi pandemija, kurios metu kažkas nemokšiškai pareikalavo laikytis ne fizinės, o socialinės distancijos, t. y. įsakymo nebendrauti, sutapusi su visišku didžiosios žiniasklaidos užvaldymu, sukūrė kone idealias sąlygas keistos orientacijos grupuotei įsitvirtinti Seime ir Vyriausybėje.
Niekam nereikia aiškinti, kokia yra tikroji teisėsaugos struktūrų, tarp jų ir policijos misija. Tačiau jau kuris laikas matome vis dažnėjantį policijos pareigūnų panaudojimą ne pagal paskirtį, ne piliečių apsaugai nuo nusikaltėlių ir nusikalstamumo užkardymui, o prievartai – reikalavimui laikytis neretai net absurdiškų valdžios institucijų įvestų apribojimų, teisinant juos apsaugos nuo pandemijos reikalavimais.
Čia jau nebeturime galimybės įvardinti įvairiausių draudimų, padariusius didžiulę žalą sveikatos apsaugai, artimų giminių bendravimui, smulkiajam verslui ir galiausiai – valstybės finansams. Dar daugiau: šalia policijos pareigūnų buvo pasitelkiama ir kariuomenė, ir šauliai.
Sumaištį dar labiau didino susirgimų registravimo statistikos trikdžiai, abejotinas mirties priežasčių fiksavimas, manipuliavimas net tokiomis sąvokomis, kaip „rizikos grupė“, išsiliejęs reikalavimu nelankyti giminaičių tiek švenčių dienomis, tiek pablogėjus jų sveikatai.
Panašu, kad ne tik valdžios klerkai išvis užmiršo, kas yra giminystės ryšiai, širdgėla, atjauta, pabuvimas kartu lemtingą valandą. O pandemijai kiek atlėgus, matome policijos patrulius, kurie tampo niekam pavojaus nekeliančius žmones už tai, kad šie išdrįsta protestuoti ar kitaip išreikši savo pilietinę poziciją, užlaužia jiems rankas ir deda antrankius, po to grūda į grotuotus automobilius, tam neturėdami jokio teisinio pagrindo.
Tuo pat metu matome, kaip kasdien pranešama apie butuose, laukuose ir miškuose „irstančius kūnus“, lavonus su smurto žymėmis, iš vandens telkinių ištrauktus, nežinia kiek ten prabuvusius skenduolius, tarsi be priežasties užsidegusius namus, suniokotus automobilius ir t. t. Kas pajėgs po tokio ilgo laiko surasti nusikaltėlius?
Tuo pat metu matome vis dažnesnius ir įžūlesnius bandymus, diskredituoti tautos kovą prieš sovietinį režimą, asmenų, bendradarbiavusių su KGB, skundikų ir išdavikų įslaptinimą 70-čiai metų, Kovo 11-osios Akto signatarų marginalizavimą ir primityviausius bandymus apjuodinti Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos leidėjų bei platintojų veiklą, primesti visai lietuvių tautai holokausto vykdytojų ir antisemitų etiketes. Matome net bandymus tyčiotis iš tremtinių kančių, vadinant jas „lėkštomis istorijomis“.
Dar niekada Seimas taip nesikišo į mokslo įstaigų veiklą, nepuolė šalinti iš pareigų valstybei gyvybiškai svarbių įstaigų vadovais neseniai pradėjusių dirbti mokslininkų už tai, kad jie neva ne laiku kažką pasakė (nors ir pasakė nepaneigiamą tiesą), įspėjo arba atleido iš pareigų netinkamai jas vykdžiusius asmenis.
Argi Seimo Pirmininkei nežinoma, kad tik teismas gali spręsti tokio darbuotojo atleidimo arba sugrąžinimo į darbą klausimus, o ne Seimo valdybos sudaryta komisija? Ar galima pateisinti tai, kad net tai komisijai nebaigus darbo, jos pirmininkė jau skelbia savo išankstinę nuomonę, net nesuabejojusi šios komisijos narių dalykine kompetencija?
Prieš keletą metų susidūrėme su visiškai nepateisinamu sprendimu skirti literatūros premiją asmeniui, apšmeižusiam partizaninio judėjimo dalyvius ir net juos šlykščiai iškoliojusiam. Bet tos komisijos nariai iki šiol bando įrodinėti, kad šmeižtas buvo taip literatūriškai talentingai parašytas, jog liko… tik jį premijuoti.
Tačiau štai šiemet, minint nepriklausomybės atkūrimo sukaktį, Valstybės nepriklausomybės stipendija paskirta asmeniui, šlykščiai apšmeižusiam Lietuvos kultūrai ypatingai nusipelniusius asmenis: kardinolą Vincentą Sladkevičių ir pasaulinė šlovę pelniusius kultūros veikėjus – dirigentą Saulių Sondeckį ir aktorių Donatą Banionį.
Nors šmeižto faktas šiai komisijai buvo gerai žinomas ir patvirtintas paties šmeižiko prisipažinimu, tačiau stipendija jam vis tiek paskirta. Svarstant šį siaubingą atvejį, Seimo valdyba nesugebėjo ištarti nė vieno principingo įvertinimo ir faktiškai atmetė Kovo 11-osios Akto signatarų protestą, lyg nesuvoktų, kam gali, o kam negali būti skirta Valstybės Nepriklausomybės stipendija ir ją lydintys simboliai.
Ar galėjome 1991 metais įsivaizduoti, kad tokie sprendimai bus toleruojami Lietuvos Aukščiausios Tarybos rūmuose, kuriuos nuo galimo okupantų kariuomenės užpuolimo tada su tūkstančiais jų gynėjų saugojome?
Ir dar daugiau: kai visuomenė yra tiesiog pašiurpusi nuo absurdiškų bandymų primesti Lietuvai vadinamąją Stambulo konvenciją, kurią atmetė net Turkija, nuo veiksmų, kuriais bandoma suniekinti svarbiausią visuomenės ląstelę – šeimą, iškreipti jos sampratą, paneigti žmogaus prigimtį ir suplakti šeimą su taip vadinama „partneryste“, bandoma prastumti teisės aktus, kuriais būtų įvesta teisės į savo nuomonę, kalbos ir minties cenzūra.
Tuo pat metu, kaip primena arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, bandoma priversti žmones „aklai klausyti bei vykdyti jų peršamą gyvenimo modelį. Pinigai, sportas, alkoholis, nuo savo paskirties atskirtas seksas pateikiami kaip pačios didžiausios vertybės, o tarnaujanti meilė, tikėjimas į Dievą ar santuokos keliu kuriama šeima rodoma kaip praėjusio amžiaus atgyvena.“
Iki šiol daugeliui mūsų tokios pastangos atrodė per daug absurdiškos, kad jomis kažkas patikėtų, tačiau dabar matome, kad tai grūdama į sąmonę vis įžūliau ir agresyviau.
Pagarba ir padėka gerb. Jonui Jasaičiui už puikų straipsnį! Labai geri, teisingi komentarai. Junonos ir D. komentarai! Iš tikrųjų ;”širdį skauda – viskas yra tiesa straipsnyje, deja – be galo liūdna tiesa.” – kaip rašo savo komentare Elena. Baisu pagalvot, kas vyksta valstybėje ir Seime? Ar ne laikas mūsų seimūnams ir valdžios atstovams atsikvošėti ir pradėti remtis daugumos nuomone, o ne mini saujelės ir jų padlaižių norais!!! Mes norime gyventi tokioje LIETUVOJE, už kurią galvas padėjo mūsų sukilėliai, patriotai – partizanai, mūsų seneliai, tėvai, broliai ir sesės, kentėję kalėjimuose, konclageriuse, arba nukankinti gulaguose, žinoti teisingą, neiškraipytą LIETUVOS istoriją, o ne liaupsinti kolaborantus ( jie neverti LIETUVOS piliečio vardo ), kurie dabar šmeižia ir juodina LIETUVĄ, nes jiems nusispjaut ant LIETUVOS – jiems svarbiau išaukštinti stribus ir KGB!!!.
Viskas teisingai, nei pridėsi, nei atimsi. Aišku, kad apmaudu, kai šalį verčia per galvą taip vadinamosios moterys.
Tradiciškai moterys buvo kantrios, švelnios, teikiančios pagalbą, gerai suprantančios ir mažus, ir didelius. Pasitaikydavo ir nesutarimų, tačiau šeima visada buvo toji vieta, kurioje visi rasdavo pagalbą, patarimą, nuraminimą, pasidalinimą mintimis ir patirtimi. Išardyti visa tai nėra lengva, bet įdedant tiek daug pastangų ir turint rankoje botagą, visaip gali būti. Be abejo, neturinčioms šeimyninės patirties ir nesuprantančioms vaikų ir motinų skausmo, tikriausiai atrodo kitaip, – viskas labai paprasta. Kam tie motiniški rūpesčiai, visuomenė prisiims atsakomybę? Visais laikais buvo aišku, kad kolektyvinė atsakomybė, tai nebuvimas jokios atsakomybės. O kai nėra atsakomybės, tai prasideda ilgai laukta „laisvė” be pareigų.
Nėra ką bepridurti prie šiame straipsnyje išsakytų minčių. Tiesa yra be galo sukrečianti. Nebūtina atidžiai įsižiūrėti – plika akimi matome, kad svarbiuose ir svarbiausiuose postuose sėdi KGB-istų, stribų ir komunistų vaikeliai bei anūkėliai. Labiausiai liaupsinami ir aukščiausiais apdovanojimais įvertinami tie, kurie labiausiai pasistengia apdergti ir apšmeižti kovotojus už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. O kur dar Bažnyčios ir dvasininkų puolimas. Kol kas dar galime džiaugtis, kad jų neištiko Notre-Dame de Paris likimas. Tik ar ilgai? Vyksta suplanuotas mūsų valstybės užvaldymas. Šis planas taip pat apima protų užvaldymą bei žmogaus valios nuslopinimą. Vis tik tikiu, kad ši plano dalis neišdegs. Atokvėpio valandėlė, kurios tikėjomės sulaukti pasikeitus valdžiai, virto baisiausiu košmaru. Tik ne sapne, o realybėje. Kas gi galėjo tikėtis, kad tie, kurie mušasi į krūtinę ir deklaruoja meilę bei ištikimybę Dievui ir Tėvynei, taip uoliai imsis judošiškų darbų.
Jau nustojo stebinti dabartino Seimo sprendimai. Autorius daro teisingą išvadą – taip destruktyviai elgtis gali tik jauni žmonės neturintys Sąjūdžio idealų. Netinkamai auklėti šeimose ir mokykloje. Kalbėdamas apie vyresniuosius, taip pat daro teisingą išvadą- iš jų irgi nereikia tikėtis patriotizmo (padorumo irgi) . Jie tikriausiai užaugę kolaborantų šeimose, Arba ten kur galustalėje sėdėjo Mamona.
Gal M. Ėmužis leftistams nepriklauso, o kompromatą – pažymą apie kardinolą Slatkevičių sukūrė, nes taip jis vykdė senos administracijos uždakymą? Stipendija galimai labiau buvo reikalinga seimo valdybai? Šioje ginčijamoje istorijoje dėl stipendijos skyrimo galimas ir rezervistų šleifas?
Žinote, senokai beskaičiau tokį gerą straipsnį… Dėkoju už jį gerb. autoriui Jonui Jasaičiui. Skaitau ir širdį skauda – viskas yra tiesa, deja – be galo liūdna tiesa. Visuomenė yra pasimetime – nebesuprantame, kaip čia viskas šitaip staigiai persivertė… Valdžion įžengusios ponios daro tokius netikėtus sprendimus, kad žmonės, matyt, nebesupranta, kas vyksta valstybėje ir Seime, Turėtų rastis ir vienytis jėgos, kurios išvestų Lietuvą iš šio chaoso. Po kol dar laikas.
Esant vienoje ekonomikoje su vakarų Europa valdžių atsakomybė kuo greičiau žemasias algas sulyginti su vakarais. Tai reiškia greitu tempu kelti MMA ir žiūrėti, kad žemas algas uždirbančių pragyvenimas kiltu. Kelti kuo greičiau ir užtenkantis matas stebėti BVP, kad nemažėtu.
Antra nesamonė leisti bendrovėms prisivežti darbininkų iš ne ES kraštų kur algos dar mažesnės nei Lietuvoje. Kapitalizmo teorijos bendro pragyvenimo ir algų kilimas remesi kad trūktu krašte darbininkų ir tai verstu darbdavius kelti algas. Atėmus šia paspirti lieka nuskriausti darbuotojai. Nebėra tinkamos ekonominės priežasties kelti algas.
Ar negali atsirasti partija kuriai rūpi visos Lietuvos ir visų lietuvių gerbuvis?
Nejaugi niekam nerūpi nesibaigianti emigracija iš Lietuvos. Pasigirsta džiūgaujančių kad pakaitalai užpildo vietas iš rytų. Nejaugi lauksim naujo sukilimo, kad lietuviai gautu progą bujoti?