„Pozicijos“ skaitytojams pateikiame ištraukas iš spaudai rengiamos publicistikos rinktinės „Piliečio pozicija“, II dalies. Šios apžvalgos buvo paskelbtos prieš 26 metus, t. y. 1999 metų sausio–kovo mėnesiais JAV lietuvių tautinės minties savaitraštyje „DIRVA“, leidžiamame nuo 1916 metų Klivlende, Ohajo valstijoje (angl. – Cleveland, Ohio State). Jų autorius 1996–2000 buvo šio savaitraščio vyriausiasis redaktorius.
Praėjus daugiau kaip ketvirčiui amžiaus, daugelis socialinių ir politinių problemų niekur nedingo, jos kartojasi vėl ir vėl… Įdomu palyginti, kaip jas vertino to meto išeivijos spauda, ir kaip vertina dabartinė Lietuvos žiniasklaida.
——————————————————————————————————
Vėjarodės
1999-01-19
Ant stiebo iškelta vėjarodė savo nuomones nereiškia, nes jos ir neturi. Bet ji gerai žino: tol bus viršuje, kol suksis pagal vėjo kryptį. Vėjarodės tipo žmones dažnai sutinkame politikoje. Tiesa, ne taip jau dažnai jie būna „pirmaisiais asmenimis“, nes pastariesiems vis dėlto reikia tvirtesnio stuburo ir sugebėjimo išsilaikyti prieš neretai gana galingus ir prieštaringus politinius vėjus ar net viesulus.
Tačiau „vėjarodžių” pilna visuose šiek tiek žemesniuose sluoksniuose, pradedant savivaldybėmis, baigiant ambasadomis, seimais ir prezidentūromis. Kartais juos paskiria net ministrais. Skiriantieji sako, kad būtent tokių ten ir reikia, nes jie geriausiai tinka: nesiginčija, vykdo aukštesniojo asmens nurodymus. 0 taip, atseit, išlaikoma „vieninga politinė linija“.
Tačiau kažin ar gerai, kai vėjarodiška politika kraipo visos valstybes gyvenimą? Juo blogiau, kai paisoma ne tų vėjų, kurie vyrauja tautos viduje, o tų, kurie pučia iš visokių užsienių. Papūtė iš Rytų – jau, žiūrėk, ir sklinda valdžios pasiteisinimai, pažadai įsigilinti ir būtinai atsižvelgti. Skaudus tas Rytų vėjas. Gerai žinoma, kokias nelaimes atpučia Argi tebekraujuojanti Mažosios Lietuvos žaizda ne apie tai liudija? Argi žemės, atplėštos nuo latvių ir estų, sulaužant net „paties Lenino“ pasirašytas sutartis, ne apie tai kalba?
Istorijos patirtis moko, kad nuo atšiaurių vėjų reikia stipresnes sienas statytis ir vidaus sąsparas sutvirtinti. Bet kas dabar istorijos išminties paiso? Girdi, ko čia nuolat gręžiotis į praeitį? Žiūrėkime j „ateitį“, t. y. dažniausiai į tą pusę, kur vejas nukreipia.
Būtų gerai Vakarų kryptimi pasisukus, bet kad ir ten pirmiausia savos naudos žiūrima. Kiek tik mūsų metraščių atmintis siekia, niekada nesklido palankus vėjai ir iš ten. Ne kartą ir Vakarai norėjo lietuvių, kaip, beje, ir kitų baltijiečių tautas visai nuo žemės paviršiaus nušluoti ir savų veislių pasėliais apsėti. Kai kur tai, atrodo, jau pavyko. Vėl bene geriausias pavyzdys – Mažoji Lietuva“, o taip pat ir Punsko bei Suvalkų apylinkės, kur ruošiamasi savivaldybėse lietuviškas mokyklas uždaryti.
Štai kad ir tas, jau anekdotais aplipęs „ėjimas j Europą“. Nė vienas specialistas, giliai išmanantis ekonomikos, socialinius procesus ir kultūros ryšius, neneigia jų reikšmės. Jokios ateities neturi atsitvėrimo bandymai šiose srityse.
Tačiau tokie ryšiai turi būti pagrįsti dalykiškumu, o ne vienpusėmis teisinėmis, politinėmis ar ekonominėmis nuolaidomis, ne atidarymu durų labiausiai besiskverbiančios pseudokultūros srautui. Niekas nelaikys gerbtinu kaimynu asmens, kuris savo interesų sąskaita nuolat daro nuolaidas kitam. Nereikia manyti, kad to nesuvokia ne tik „anų šalių“ politika, bet ir savoji tauta.
Net tarp Lietuvos jaunimo, beje, labiausiai nuodijamo kosmopolitizmo narkotikais, didėja dalis, matanti vėjarodiškoje politikoje artėjimą prie savo valstybės interesų mindymo. Jaunimo laikraštyje „Ugnis“ (1998 m. lapkritis), redakcijos skiltyje rašoma: „Kokia gėda Europos Sąjungai? Tiek daug pasiekėme: privatizuotos strateginės įmonės, jokių apribojimų užsienio kapitalui, per vieną naktį, pakeitus ministrą, „sumažėjo nusikalstamumas“, sveikatos reforma jau nebepykina kyšininkų gydytojų, net laiką ir tą atsukome pagal Europą… Kokios jiems dar aukos reikia? […] Paaukokime Ignalinos AE… Ko nepadarysi vardan integracijos“. Vėjarodžių politikos padiktuotos aukos tebedaromos.
Ar galima susitarti?
1999-02-20
Neseniai prieštaringai vertinama Lietuvos politikė pateikė iš pirmo žvilgsnio gana paprastą pasiūlymą. Ji teigė, kad nė viena šiuo metu Lietuvoje veikianti partija dar neturi tiek intelektinių išteklių, kad viena sugebėtų gerai valdyti valstybę. Todėl vertėtų gerai apsvarstyti, ką siūlo kitos politinės organizacijos. Taip atsirastų tobulesnės bendros veiklos programos. Po to reikėtų išrinkti asmenis, geriausiai pasiruošusius kuriai nors konkrečiai valstybes valdymo sričiai, ir iš jų sudaryti Vyriausybę.
Šio pasiūlymo autorė remiasi tuo, kad i valdžią patekusi vienpartinė „dauguma“, niekaip nesusidoroja su jais tekusiais uždaviniais, daro vis didesnes klaidas, kurios blogina valstybės vidaus padėtį, kelia piliečių nerimą ir mažina jų pasitikėjimą valdančiais.
Netrukus spaudoje vienas po kito pasirodė vienas ui kitą ironiškesni atsiliepimai, iš kurių bene švelniausias skambėjo taip: „Politinė fantastika!“ Įdomu, kad nė vienas minėto pasiūlymo vertintojas net nebandė panagrinėti, kaip tokį pasiūlymą būtų galima įgyvendinti. Jeigu kvietimas sudaryti Vyriausybę daugpartiniu (arba net nepartiniu) principu atrodo nepriimtinas rinkimus į Seimą laimėjusioms partijoms, tai kodėl negalima pasinaudoti kitų partijų parama, rengiant Vyriausybės programą?
0 gal net nenorima tartis? Gal laimėjusieji rinkimus tebetiki, kad tik jų partijos atstovai geriausiai viską išmano? 0 gal svarbu tik išbūti valdžioje vieną kadenciją, pasinaudoti visomis jos teikiamomis galimybėmis ir tada ištarti: „Po mūsų – nors ir tvanas“? Kai valdžioje buvo LDDP, jų veikla rodė, kad tokiu nusiteikimu vadovavosi ne vienas tuometinis pareigūnas. Na ir kas, kad sužlugo ne viena kita įmonė, o daug ūkio šakų?
Po 1996 metų rinkimų į valdžią atėjo konservatoriai. Tiek krikščionių demokratų, tiek centristų dalyvavimas joje tėra tik simbolinis. Per dvejus metus šios partijos prarado beveik visas pradžioje įgytas pozicijas. Daugumos atstovai vis aršiau atmeta pasiūlymus, jeigu siūlantieji nėra jų partijos statytiniai. Gėdingų intrigų būdu pašalintas „koalicijos partnerių“ pasiūlytas ir rimtų permainų siekęs švietimo ir mokslo ministras akad. Zigmas Zinkevičius.
Didžiules abejones sukėlė ir Muitinės departamento vadovo puolimas, pasibaigęs jo atleidimu. Keičiami gana profesionaliai dirbę Seimo kontrolieriai, vis labiau nesutariama dėl Valstybės kontrolės departamento vadovo posto, Aukščiausiojo Teismo ir kitų ypatingai svarbių valdžios institucijų pareigūnų kandidatūrų.
Byra ir pati Seimo dauguma: vieni perėjo į naujas pareigas, kitus lyg slapčia nušalino. Nejaugi pasikartos 1992 metų istorija, kai buvo lengvabūdiškai išvaistytas didžiulis rinkėjų pasitikėjimas Sąjūdžio remtais atstovais, o vadovų pasipūtimas privedė prie triuškinančio pralaimėjimo?
Nerimauti yra dėl ko. Klesti tik kai kurie importuotojai. Nuostolius skaičiuoja net stambios pramonės įmonės. Smulkaus ir vidutinio verslo atstovai vieningai tvirtina, kad sąlygos jų veiklai per pastaruosius dvejus metus tik pablogėjo. Plinta skaudžiausia valstybės ūkio liga – bedarbystė. Ar kas susimąstė, ką tai reiškia tiems tūkstančiams darbingų, bet nebegalinčių rasti darbo žmonių? Ką reiškia vis dažniau minimas žodis „varžytinės“, kai žmones nebepajėgia susimokėti mokesčių ir praranda net tą varganą bustą keliaaukščiame betoniniame name?
Apie ką liudija katastrofiškas pragyvenimo lygio smukimas mažesniuose miestuose ir kaimuose? Ką rodo vis įžūlesnis nusikaltėlių siautėjimas? Atsakymų reikia ieškoti visomis jėgomis, atmetus bet kokias „vienpartines“ ambicijas.
Kuo pasitikėti?
1999-02-27
Mano pašnekovas – jaunas, apsiskaitęs vyras, gyvenantis Lietuvoje ir įdėmiai nagrinėjantis, kas vyksta jos vidaus ir užsienio politikoje bei kasdienybėje.
Žinios, ateinančios iš Lietuvos, kelia vis didesnį nerimą. Kas šiandien turi tikrą valdžią Lietuvoje? Kokią valdžią dar turi išrinktieji? Kas su kuo ta valdžia dalinasi? Tikriausia Vasario 16-osios proga apie tai klausia daugelis čia esančių, bet širdimi susijusių su Tėvyne. Kokia išeitis? Kaip atkurti tai, kas svarbiausią – valstybės gamybinį ūkį? Gyventi tik iš to, kas įvežama arba pravežama, ilgai neįmanoma. Lygiai taip pat negalima tikėtis, kad Lietuvos gamybą išgelbės tik svetimos investicijos, turizmas ar kiti panašios vertės sumanymai.
Ats.: Aš manau, kad galėjo būti dar blogiau. Na, kad ir su prezidento rinkimais – juk su ana grupe visi nešvarūs pinigai ir mafija būtų dar labiau klestėję. Man atrodo, kad šitie, palyginus su LDDP, mažiau vagia. Aišku, tai juokingai skamba, bet esame tokie, kokie esame. Aš ir mano tėvai esame V. Landsbergio šalininkai, nors matome ir jo bjaurų būdą, kuris jam kenkia politikoje. Bet ir V. Adamkaus aplinka labai neramina. Jam, matyt, didelę įtaką daro vadinamieji „centristai“, nors jis sakėsi esąs „visų prezidentas“.
Deja, V. Adamkus kartais būna „aklo kačiuko“ padėtyje. Taip atsitiko, pavyzdžiui, kai jis sraigtasparniu buvo paskraidintas virš miškingiausių Lietuvos rajonų ir po to pasidžiaugė „gera“ Lietuvos miškų būkle. O tikrovė tokia, kad Lietuvos miškai buvo iškirsti ir pusvelčiui išvežti į užsienį jau „prie laisvos Lietuvos“. Gamtosaugininkai tada juokavo, kad iš sraigtasparnio ir Žalieji ežerai žali atrodo.
Tačiau apie daugelį kitų prezidento sprendimų sunku spręsti, nes trūksta informacijos. Patinka jo aktyvi pozicija. Su A. M. Brazausku nėra ko ir lyginti. Atrodo, kad ypač dėl Rusijos krizės mūsų valdžia ėmėsi ginti savo rinką. Aišku, kaip visada, nemokšiškai, nevykusiai. Iškėlė degalų kainas, apribojo įvežimą iki juokingų normų. Žinoma, daugeliui valdžioje esančių sava kišenė svarbiau, nei gamybos plėtra. Ne vienoje vietoje bandoma naikinti mokyklas, o pastatus tikimasi „prichvatizuoti“ ir pasipelnyti.
Atvirai sakant, čia esantiems nelengva suvokti, kuri žinia iš buvusios „Kam jaunimui tiesa“ (anot prof. V. Samonio, Kanada) yra sukurpta, o kuri teisinga, bet su neteisingais komentarais. Kiek tuose pranešimuose yra demagogijos, noro kažką nuversti, kartais net nesusimąstant, kad to nuvertimo metu gali atsirasti visai nelauktų pasekmių? Nemanykite, kad mums visada lengva suprasti, kas darosi. Dažnai spauda, siekdama savų tikslų, užpuola kokį asmenį. Rasti tiesą laikraščių puslapiuose kartais net neįmanoma.
Ats.: Teisingai pastebėjote, kad minėtame leidinyje dažniausia būtent taip informacija ir būna pateikta. Objektyviau rašo „Lietuvos aidas“. Per Lietuvos radiją Arūno Eigirdo, o „Laisvosios Europos“ – Kęstučio Girniaus būna gana neblogi komentarai.
Jau seniai žinojau, kad „Komjaunimo tiesos“ (pervardinto į „Lietuvos rytą“) redaktorius su premjeru draugauja. Už tai premjeras vis būdavo keliamas į padanges, o V. Landsbergis kone kiekviename numeryje juodinamas, kol iškilo Vainausko ir Vagnoriaus poilsiavimo Šri Lankoje faktas. Būtumėte matę, kaip apgailėtinai atrodė Vainauskienė televizijos laidoje neigdama artimus santykius su premjero šeima.
Žinių tarnybos kasdien pažeria gausybę faktų. Kurie iš jų svarbiausi, atskleidžiantys valstybės raidos kryptį, o kurie – antraeilės drumzlės, rodančios grupuočių siekius?
Išeities ieškojimas
1999-03-05
Nagrinėjant iš Lietuvos gautus pranešimus, matyti, kad padėtis vėl gerokai susikomplikavo. Gerai suprantama, kad nuo energetikos ūkio būklės labai priklauso valstybės ekonomikos stiprybė. Kai norima sužlugdyti valstybę, dažniausia bandoma smogti jos energetikai. O tada lieka tik įteigti jos gyventojams (nedrįstu rašyti: piliečiams, nes pilietinės visuomenės ugdymas yra paliktas likimo valiai), jog valdžia nieko nesugeba arba net pati sukčiauja.
Ne vienerius metus Lietuva tiekia elektros energiją Gudijai (Baltarusijai). Tai yra labai rizikinga, nes ši valstybė bene sunkiausiai vaduojasi iš buvusios sovietinės imperijos palikimo. Labiausiai tam trukdo atvirai priešiškai jos nepriklausomybei nusiteikusių kompartijos augintinių grupuotė su jos statytiniu A. Lukašenka priešakyje.
Šiai grupuotei, kaip ir Maskvos „vanagams“ atrodo, kad istorijos ratą dar galima pasukti atgal ir, nesiskaitant su jokiomis priemonėmis, atkurti buvusią imperiją. O tada, girdi, ir visi ūkiniai bei socialiniai rūpesčiai savaime išnyks: vėl bus statomas komunizmas ir planuojama „pasaulinė proletarinė revoliucija“. Todėl dabar, kuo valstybei blogiau, tuo šiems apsišaukėliams geriau: galima lengviau manipuliuoti alkanų žmonių nuotaikomis ir panaudoti juos savo tikslams.
Tačiau Gudija – Lietuvos kaimynė. Prekybinių ir kitokių santykių palaikymas su kaimyninėmis valstybėmis yra neatskiriama tarpvalstybinių santykių sritis. Lietuva turi didžiulį elektros energijos perteklių, kurį galima parduoti. Nėra jokia naujiena ir pardavimas skolon. Padėtis blogėja tada, kai kaimyno skolos vis auga, o jų grąžinimu niekas nesirūpina. Tarpininkai, kuriems pavesta tvarkyti šiuos reikalus, sau perveda solidžias sumas, bet su valstybės iždu neatsiskaito. Tada iš tikrųjų visa istorija įgauna stambios aferos įvaizdį.
Ne naujiena ir tai, kad dėl valdžios besirungiančios politinės jėgos visada ieško progos viena kitą apkaltinti. Jei priešininko įrodinėjimai yra nepagrįsti, geriausia išeitis – viešai išnagrinėti visus faktus ir paskelbti išvadas. Valstybės kontrolierius savo išvadas paskelbė. Prezidentas iškvietė generalinį prokurorą ir pavedė jam nedelsiant viską ištirti. Pasielgta taip, kaip ir turi būti daroma demokratinėje valstybėje. Juo labiau, kad žala Lietuvai – akivaizdi. Būtina išsiaiškinti, kaip ją likviduoti ir kaip jos išvengti ateityje. Suprantamas ir Prezidento nurodymas, kad Valstybės kontrolierius tęstų darbą, kol ši istorija bus ištirta, o kaltieji nurodyti ir nubausti..
Tačiau Vyriausybės ir valdančiosios partijos pastarieji veiksmai verčia stebėtis. Kodėl Vyriausybės vadovas kelia didžiausią triukšmą, nelaukdamas tyrimo rezultatų? Kodėl svaidomasi kaltinimais, kad „prezidentūra įsitraukė į Vyriausybės diskreditavimo kampaniją“ ir „tapo priežiūros įstaiga, o ne viena iš valdžių“? Esą šalies vadovui „lig šiol nevisiškai aišku, kokia yra Prezidento vieta Lietuvoje“.
Pažįstantieji V. Adamkų iš jo darbo Amerikoje laikų ne kartą yra pabrėžę jo nepakantumą nesąžiningumui ir nesitaikstymą su korupcija. Apie tai liudija ir jo susidūrimai su stambiomis įmonėmis, bandžiusiomis nuslėpti tiesą. Mėginimas paversti Prezidentą „vienu iš valdžios“ tikrai nepavyks. Jeigu Vyriausybės kaltės šioje istorijoje nėra, tai ko taip triukšmaujama?
O jeigu Ūkio ministerija ar kuri kita Vyriausybės grandis neatliko savo pareigos arba įsivėlė į nusikalstamą veiklą, už tai būtina prisiimti atsakomybę. Kol tyrimas nebaigtas, negalima reikalauti nei Vyriausybės atsistatydinimo ar priešlaikinių rinkimų, nei iš anksto šaukti, kad „kaltų nėra ir būti negali“.
