Jūsų dėmesiui siūlome partizano Jono Kadžionio-Bėdos kalbą, pasakytą Seime kovo 29-ąją, per Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro Algirdo Endriukaičio surengtą spaudos konferenciją „Ar Lietuvoje visiems galioja Konstitucijos 25, Baudžiamojo kodekso 170, 170(2), 226 ir 313 straipsniai?“
Kad okupacijos metais buvo niekinami partizanai, tai buvo suprantama – Lietuva buvo okupuota. Ir buvo okupuota ne blogio imperijos, o tiesiog šėtono imperijos. Ir žmonės su partizanais darė neįsivaizduojamus dalykus – tai buvo velnio apsėstų žmonių darbas. Buvo niekinami jie, ant jų šlapinamasi, išrengiami nuogai, ant mergaitės paguldomi vyrai, žodžiu, siautėjo kaip išmanydami.
Bet tai buvo okupacijos metai. Bet štai kas mane domina: nepriklausomoj Lietuvoj buvo sugalvota, kad dar kartą reikia paniekinti partizanus. Ir jau nepriklausomoj Lietuvoj! Ir buvo surastas žmogus – rašytojas, padarytas sandėris ir buvo išleista knyga „Žali“. Kažkas sugalvojo, kad tą knygą reikia dar pakartotinai išleisti. Kažkas sugalvojo ir pasakė komisijai, kad reikia šitą žmogų apdovanoti nacionaline premija.
Žmonės, Lietuvos žmonės, sužinoję šitą reiškinį, sujudo. Rašė eiliniai žmonės, rašė profesoriai, Vytautas Landsbergis… Berods, trylika Lietuvos visuomeninių organizacijų parašė protestą. Ypatingai didelį svorį turi Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga. Ji pati yra dalyvavusi šitose laisvės kovose ir už tai kentėjusi Sibire, lageriuose. Niekas nepadėjo. Iš Seimo tribūnos gyvųjų ir mirusiųjų partizanų vardu buvo kreipiamasi į Prezidentę, kad sustabdytų pasityčiojimą iš žuvusių Lietuvos partizanų. Tai reiškia, kad nebūtų įteikta premija literatūriniam vandalui. Ir viskas kaip žirniai nuo sienos.
Ir šita premija Vasario 16 dieną buvo įteikta. Įteikiant šią premiją buvo tiesiog valstybiniu lygmeniu pasityčiojama iš partizanų kančių ir aukos. Man tai tiesiog yra neįsivaizduojamas dalykas. Ir aš galvoju, ar yra pasaulyje dar kita valstybė, kuri šitaip tyčiotųsi iš savo didvyrių?
Lietuvoje vyksta velnio stebuklai. Išsirinko Lietuva Prezidentą – pirmąjį partijos sekretorių. Saugumo vadovu paskelbia KGB rezervistą. Užsienio reikalų ministras – kitas rezervistas. Tai sakykite, ar įmanoma, kad, pavyzdžiui, Izraelyje gestapo karininkas būtų ministru?! Ne. O Lietuvoje viskas įmanoma!
Tačiau viskas turi pradžią ir pabaigą. Lietuva laisvę gavo per stebuklą. Iš stebuklo galima pasityčiot, galima jo nepripažinti, bet stebuklo niekas negali anuliuoti. Lietuva turi labai šviesią ateitį. Kad ji greičiau ateitų – priklauso nuo mūsų. Mes turime kalbėti tiesą, nevynioti žodžių į vatą. Sakyti taip, kaip yra. Tiesos sakymas yra didelis ginklas. Aš turiu nuojautą (tai ne mano nuopelnas, tai duota iš aukščiau) ir aš jaučiu, kad Lietuvos laukia labai graži ir labai šviesi ateitis. Bet prieš tai kai kas turi stoti prie gėdos stulpo, o kai kas – prie Raudų sienos.
Ir savo šitą pasisakymą aš noriu užbaigti optimistiškai. Aš tiesiog jaučiu, kad taip bus, bet dėl laiko, kada tai įvyks – čia, žinoma, priklauso nuo Lietuvos žmonių.
Šitie paskutinių dienų poelgiai rodo, kaip giliai užvaldyta Lietuva. Apie nepriklausomą Lietuvą kalbėti dar labai anksti.
Lietuva dar okupuota,
Blogio srutom apsemta,
Gelia širdį, temdo protą,
Ar jau viskas prarasta?!
Tyčiojas iš švento kraujo
Išrinktieji ir „Žali“.
Pranašaute pranašauja
Gėdos stulpus netoli.
O toliau – jau Raudų siena,
Dar toliau – aušros spalva.
Ir, galiausiai, triumfo dieną
Kils iš karsto Lietuva.
Tikrai taip bus. Kad ji greičiau ateitų – priklauso nuo mūsų. Sakykime tiesą, tiesoje gyvenkime, tiesą ginkime. Tai vienintelis ginklas išsivaduoti ir išbristi iš okupacinių raistų ir sutemų. Ačiū.
* * *
Visą Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro Algirdo Endriukaičio surengtą spaudos konferenciją „Ar Lietuvoje visiems galioja Konstitucijos 25, Baudžiamojo kodekso 170, 170(2), 226 ir 313 straipsniai?“ klausykite ČIA.
aš tai turiu nuojautą (iš aukščiau, matyt, duotą 🙂 ), kad šviesioj ateity nebus lietuvių…