Jonas Kadžionis. Partizanų jėga buvo ne ginkluose, o tikėjime

Skelbiame Nacionalinio susivienijimo nario partizano, Laisvės premijos laureato Jono Kadžionio-Bėdos pasisakymą savo knygos „Per skausmo pelkes“ pristatyme 2020 metų rugpjūčio 20 dieną.

Priklausau vyriausiajai kartai, kuri dar spėjo gyventi anoje, taip vadinamoje smetoninėje Lietuvoje. Sovietmečiu mums kartojo, kad tai buvo baisi, atsilikusi, fašistinė Lietuva.

Bet iš tiesų tai buvo malonės metas. Jeigu Lietuva nebūtų turėjusi šito laisvės atokvėpio, sunku pasakyti, kas būtų nutikę su Lietuva. Tačiau šis malonės metas bent iš pradžių Lietuvai nebuvo labai lengvas materialiniu požiūriu. Lietuva buvo po 120 metų ištrūkusi iš carinės priespaudos kalėjimo, pusnuogė, basa. Viską reikėjo pradėti nuo nulio. Taigi bent iš pradžių tikrai daug ko trūko, tačiau Lietuvoje netrūko laisvės, netrūko duonos, niekas nemirė badu.

Netrūko vilties, netrūko ramybės ir ypač netrūko džiaugsmo. Džiaugsmas veržte veržėsi iš jaunų krūtinių, piemenėliai dainavo ganydami gyvulėlius, artojai ardami vagas, šeštadienį, sekmadienį vakarais Lietuvos kaimuose skambėjo dainos, sklido armonikų garsai – atrodė, kad Lietuva švenčia kažkokią didžiulę nepabaigiamą šventę. Kai tuo pat metu Tarybų Sąjungoj milijonai mirė iš bado, milijonai kentėjo kalėjimuose, lageriuose, tremtyje. Ir jeigu nebūtų atėjusi nelaimė iš Rytų, sunku net įsivaizduoti kokias aukštumas visose gyvenimo srityse būtų pasiekusi mūsų darbšti, dvasinga Lietuva.

Bet nelaimė – atėjo. Atėjo didžioji Lietuvos tragedija – okupacija. Keletas minčių iš partizanų kūrybos apie pačią okupaciją.

Kaip čia Lietuvą užgrobti,
Kuria planus Kremliuje,
Jos gausiu turtu pralobti,
Išsimaudyti kraujuje.

Geniališka mintis
Šovė Stalinui galvon,
Va kur bus tikra dingstis
Įsibrauti Lietuvon.

Dingsta bazėse kariai – Pavojus!
Išgalvojimas puikus:
Kad užtikrint jiems rytojus
Reik įvest naujus pulkus.
Sustabdyti reikia pučą,
Skubiai Lietuvą vaduoti,
Povilaitį dar ir Skučą tribunolui atiduoti.

Sudarysim vyriausybę,
Bus rinkimai prarasti,
Pagal Stalino teisybę
Laisvi ir nepaprasti.

Bintais ir karotkij dvokia
Išvaduotojai jau čia,
Lietuva dar nesuvokia,
Kokia autoriaus kančia.

O grasinimų kaip reta,
Pilna lozunguos visuos,
Net pasuos bus atžymėta,
Kas balsuos, kas nebalsuos.

Bus visuotinas sekimas
Ir įslaptintas, ir viešas,
Tai didžiausias pasiekimas
Likviduojant liaudies priešus.

Šit Paleckis, Adamauskas,
Petras Cvirka ir Gira,
Kur taip skuba?, – jei paklaustas,
– Kas nutiko, kas yra?

Maskvai žodžio įvykdyti,
Saulės Lietuvai parvežt.
Savo tautą pražudyti,
Jos laidotuves atvežt.

Savo tautos pasmerkti
Pasirašė jos vardu,
Išdavikai prakeikti,
Naikint Lietuvą kardu.

Visa Lietuva už grotų,
Jos šventovėse keiksmai,
Kaip Maskva bediriguotų,
Niekaip šoktų, tik linksmai.

Juos sustabdė tiktai karas,
Netikėtas ir staigus,
Dingo raudonasis maras,
Prasiblaivė vėl dangus.

Žudė, šmeižė, spardė, trėmė senelius ir vaikus

Okupacija tai buvo didžioji mūsų tautos tragedija. Visą okupacijos laikotarpį buvo žudomi Lietuvos žmonės, vieni buvo žudomi fiziškai, kiti – dvasiškai. Dvasiškai žudytieji yra patys nelaimingiausi ir patys pavojingiausi žmonės. Aukos tapusios budeliais neretai buvo žiauresnės už pačius okupantus. Tai buvo tikrieji mūsų tautos ir bažnyčios duobkasiai, laidotojai. Ką jie darė? Ogi žudė, šmeižė, spardė, trėmė senelius ir vaikus, žuvusius tiesiog apvėmė. Koks tai nuopolis klaikus.

Lietuva priešinosi. Ypatingai didvyriškai priešinosi Lietuvos kaimas, artojų vaikai ir Lietuvos katalikų Bažnyčia. Tačiau šitie kaimo vyrai, šįkart ir merginos išėjo ir absoliuti dauguma jų negrįžo, žuvo kovose. Tai buvo gražiausias tautos žiedas. Vien Anykščių krašte žuvo 840 partizanų, tame tarpe 18 mergaičių.

Poetas Čijauskas apie žuvusią partizanę rašė: „Buvai balta balta kaip gulbė, kaip baltas žiedas jazminų, kai budeliai tave paguldė, ant kietų gatvės akmenų“.

Popiežius Jonas Paulius II per vienas šventas Velykas yra taip kalbėjęs: „šitie jauni vyrai, mergaitės ir moterys, kurie žuvo už savo tėvų tikėjimą ir tėvynės laisvę, yra ne tik kankiniai bet ir šventieji, ne už juos, bet į juos reikia melstis“.

Partizanų jėga ir tvirtybė buvo ne ginkluose, bet tikėjime. Jie tikėjo tiesos pergale. Ir kada nutilo malda girioje, užgęso partizanų laužų žąrijos, paskutinieji ešalonai išdundėjo į Sibirą su Lietuvos žmonėmis, tada buvo mestos visos jėgos sunaikinti Lietuvos katalikų Bažnyčią.

Buvo kovojama prieš visą kas kilnu ir šventa, prieš žmogaus prigimtį, prieš dešimt Dievo įsakymų, prieš patį Dievą. Visais ruporais buvo rusinančiai šaukiama, kad jokio velnio ir jokio Dievo nėra. Kad žmogus yra kilęs iš beždžionių, kad reikia klausyti partijos ir daryti ką [ji] nori. Ir žinoma, partija darė ką norėjo: griovė kryžius, tautos paminklus, tautos šventoves.

Pabudimas

Šventoves griovė mūsų vaikų ir jaunimo širdyse. Tai, anot Maironio, buvo naktis be aušros. Ir štai šitą tamsią okupacijos naktį Lietuvoje atsiranda pasiaukojusių vyrų būreliai. Visi jie kunigai. Tai kunigas Alfonsas Svarinskas, Sigitas Tamkevičius, Juozapas Zdebskis, Vincas Vėlavičius ir Jonas Kauneckas. Jie įkuria Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetą ir vyksta į Maskvą, į naujojo Erodo rūmus ir tiesiai šviesiai pasako, kad jums nepersekioti tikinčių Lietuvos vaikų, jaunimo, nevalia persekioti Lietuvos katalikų Bažnyčios.

Maskva apstulbo. Maskva pasimetė. Pasaulis stebėjosi nepaprasta Lietuvos kunigų drąsa. O šitie kunigai už tiesos žodį sumokėjo labai brangią kainą, vieni savo gyvybe, kiti ilgais kalėjimo metais. Tačiau bedievių viltis palaidoti Lietuvą ir jos Katalikų Bažnyčią – žlugo.

Pogrindyje pradėjo eiti Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika ir kiti leidiniai, buvo įkurta kunigų seminarijoje Eucharistijos bičiulių sąjūdis, į Lietuvą sugrįžo partizanų dvasia.

Lietuvoje pradėjo aušti Laisvės aušra. Dangus pažvelgė į mūsų tautos kančias, pralietą kraują, ašaras ir kūdikių bado mirtis ledo šalyje ir padarė stebuklą – atėmė iš žmonių baimę, žmonės pradėjo kalbėti tiesą, o tiesa padarė juos laisvus. Tai buvo Sąjūdžio laikais.

Deja deja, toli gražu ne visi Lietuvos žmonės už šitą laisvės stebuklą Dievui padėkojo. Už tai, kad nebuvo padėkota ir šiandien Lietuvoje yra gilus okupacinis įšalas. Tačiau viskas turi pradžią ir pabaigą. Džiaugiuosi matydamas per televiziją jaunus žmones bažnyčioje.

Tikiu, kad bus tiesos pergalė

Jaunimas yra mūsų tautos ir Bažnyčios ir viltis ir ateitis. Ir ramu, kad Lietuvoje yra nematomasis frontas. O būtent jaunimas, kurių rankos ir širdys nuolatos yra pakeltos į dangų maldaujant, kad tiek daug iškentėjusi Lietuva pagaliau tikrai taptų laisva ir nepriklausoma.

Ir aš tikiu, kad jau ne už kalnų tas laikas, kada dangus pasigailės mūsų tautos likučio, surinks iš visų tautų ir parves į pažadėtąją žemę – Lietuvą. Ir ne tik parves, bet pakvies ir paragins Lietuvos žmones, ypač Lietuvos jaunimą, kad nedelsiant būtų pradėta atstatyta sugriautos Dievo šventovės Lietuvos žmonių širdyse, atstatyta, atkurta tikroji laisvė ir nepriklausomybė ne tik nuo išorės, bet ir nuo visų laisvės priešų.

Gyvename labai neramiais laikais. Juk tebevaikšto gyva galvą iškėlusi komunizmo šmėkla, kuri praliejo tautų kraują ir ašaras. Ir šiandien ji tebežudo čečėnų ir ukrainiečių tautą, kol pasaulio galingieji su ja tebepaleistuvauja. Tačiau aš tikiu, kad bus tiesos pergalė, ir tikiu, kad bus ne taip, kaip planuoja galingieji, bet bus taip, kaip panorės dangaus kūrėjas Dievas.

Ir tikiu, ateis diena, kada vieni stos prie gėdos stulpo, kiti – raudų sienos. Nes nuo Dievo teisingumo nepabėgs niekas. Tikiu, lyg iš karsto prisikels Tėvynė, o bedievių neršto daugiau nebebus. Ir spindės kaip žvaigždės tie, kas laisvę gynė, o Marijos žemę laimins pats dangus.

Ramybės jums ir vilties, mieli Lietuvos žmonės. Ačiū.