Tauragės krašto miestas – Skaudvilė – savo gyvavimo metus skaičiuoja nuo 1760-ųjų, taigi neseniai atšventė 260 –ąjį jubiliejų. Tiesa, miesto gyventojai įsitikinę, kad Skaudvilė yra žymiai senesnė. Juk jos apylinkėse stūksančiuose Karšuvos piliakalniuose aptikti radiniai liudija, jog žmonės čia gyveno nepalyginamai anksčiau. O argi ne iškalbingai miesto senumo naudai prabyla Skaudvilės lobis, rastas 1936 metais? Tąsyk, statant naują špitolę, iškasta XIII – XIV a. Lietuvos ilgųjų pinigų, segių, apyrankių ir kitų vertingų daiktų. Lobį, svėrusį apie porą kilogramų, kunigas Aleksandras Narkevičius atidavė Kauno M.K. Čiurlionio dailės muziejui, kur jis tebeeksponuojamas iki šiol. Neseniai jis buvo atgabentas į Skaudvilę ir juo galėjo pasigrožėti visi skaudviliškiai ir miesto svečiai.
Miestas jau buvo paskelbtas mažąja mūsų šalies kultūros sostine ir turėjo progos pasidžiaugti gražiais renginiais bei dar sykį atsigręžti į savo kultūros paveldą. O jis, tas paveldas, mieste gana iškalbingai prabyla ir senoviniais statiniais, ir supančia gamtine aplinka, ir išlikusiais urbanistiniais paminklais. Apie visa tai lankytojams nuodugniai pasakoja ir Skaudvilės krašto muziejaus ekspozicija.
Po Skaudvilę pravartu pasivaikščioti pėsčiomis
Anoks čia atstumas – vos trejetas kilometrų tesusidarys! Užtat žingsniuojant, akys išvys visus svarbiausius istorinius miesto akcentus. Pirmiausia, žinoma, netruksime pastebėti radialinį jo planą. Skaudvilės centras, galutinai susiformavęs XIX a. viduryje, dabar laikomas urbanistikos paminklu. Pagrindinė miesto aikštė, tarpukary apsistačiusi įvairiomis krautuvėlėmis ir namais, ypač garsėjo savo antradienio turgumis. Muziejuje esama senovinės nuotraukos, aiškiai atskleidžiančios, kokios žmonių minios suplaukdavo į šią prekyvietę. Stebėtis netenka: pagrindinę skaudviliečių dalį tuomet sudarė žydai, iš esmės ir užsiiminėję prekyba. Ypač daug jų į Skaudvilę atvyko nutiesus Rygos – Karaliaučiaus kelią. Tarptautinis traktas leido miestui klestėti. Senieji miesto gyventojai ilgai prisimindavo, kaip į garsųjį Skaudvilės arklių turgų atvykdavo pirkėjų net iš užsienio. Šiuos laikus simbolizuoja ir miesto herbas – sukryžiuoti bezmėnai, sukurtas Skaudvilės krašte gimusio dailininko Alfonso Čepausko.’
Ne vienas turistas pasidomi, iš kurgi kilęs toks miesto pavadinimas. Pasak legendos, kai šį kraštą užpuolė kryžiuočiai, vietos gyventojai juos įviliojo į pelkėmis nubertas Ančios apylinkes ir sumušė. Skaudžiai nukentėję priešai labai nusivylė sužlugusiais užkariavimo planais, tad vietovę ir pavadino Skaudvile.
Aišku, esama ir kitos miesto vardo versijos. Tyrinėtojų nuomone, šis vietovardis esąs pavardinės kilmės ir kilęs nuo šių apylinkių dvarininko Skaudvilio.
Istorinis pastatas mena
Pažintį su miestu geriausia pradėti nuo Skaudvilės krašto muziejaus. Baltai nudažytas atnaujinto muziejaus mūras jau iš tolo patraukia dėmesį. O čia, žinoma, sutelkta visa informacija apie krašto praeitį, etnografiją, kultūrą. Jau vien šio namo istorija ko verta! Dar 1900-aisiais iškilęs pastatas ilgai tarnavo valsčiaus administracijos poreikiams, tačiau po Antrojo pasaulinio karo sovietinė valdžia čia įkūrė NKVD būstinę. Kiek skausmo ir kančių yra sugėrusios šio pastato sienos! Saugumiečių nukankinti Lietuvos partizanai buvo skubotai užkasami čia pat, vidiniame kiemelyje. Atkūrus nepriklausomybę, ši vieta buvo kasinėjama. Atkasti dvylikos kovotojų palaikai buvo palaidoti, bet niekas neatmeta galimybės, kad kiemelyje gali būti išlikusių dar neatvertų kapų. Rezistencijos aukų atminimo vietą dabar ženklina iškilęs paminklas.
Neįkainojamas miesto paveldas
Iš muziejaus pasukę miesto centro link, pasiekiame seniausią Skaudvilės statinį – šv. Kryžiaus bažnyčią. Išraiškingas pastatas čia iškilo dar 1797 metais. Šie kryžinio plano, tašytų rastų maldos namai yra trinaviai, su penkiais įspūdingais altoriais ir vertingais vargonais. Tai – liaudiškos architektūros paminklas, turintis puošnesnį nei daugumos kitų šio stiliaus bažnyčių eksterjerą ir interjerą. Dievo šventovę juosia aukšta akmeninė tvora, atsiradusi XIX amžiaus pabaigoje anuometinio klebono rūpesčiu. Kunigas pareiškė parapijiečiams, jog už bažnyčios teikiamas paslaugas geriausia būtų atsilyginti pristatant akmenų būsimai tvorai. Šie taip ir darę…
Beje, ši bažnyčia Skaudvilėje – ne vienintelė. Pasukus į Kelmės gatvę, prieš akis iškyla Evangelikų liuteronų maldos namai. Jie kiek jaunesni už katalikiškus, iškilę XIX a. antroje pusėje. Evangelikai liuteronai Skaudvilėje gyvena jau nuo XVII a. pabaigos, tačiau savų maldos namų jiems teko laukti apie pusantro šimto metų.
Sovietų valdžios metais bažnyčią mėginta paversti grūdų sandėliu, tačiau jos taip ir nepavyko iki galo uždaryti. Išliko ji, galima sakyti, vienos pamaldžios moters, Eugenijos Bapkaitės, dėka. Ji praardė bažnyčios stogą, o bažnyčioje laikomus grūdus apipylė vandeniu. Atvykusi komisija nusprendė, jog dėl kiauro stogo šis pastatas grūdams saugoti nėra tinkamas. Nuo 1981 metų parapijiečių pastangomis bažnyčią palaipsniui imta restauruoti.
Įvairūs kataklizmai nepagailėjo Skaudvilės. Miestą ne kartą niokojo gaisrai, tad neapsikentę jo gyventojai XX a. trečiajame dešimtmetyje pasistatydino gaisrinę. Originalus gaisrinės pastatas yra išlikęs iki šių dienų.
O Malūno gatvėje tebestovi žydiškosios kultūros likučiai – buvusios Skaudvilės žydų mokyklos pastatas ir buvęs rabino namas. Fašistinės okupacijos metu visi miestelio žydai buvo išžudyti. Miestelio gale tebestūkso senosios žydų kapinaitės. Jų būklė nėra pati geriausia: sovietmečiu daugybė paminklų ir antkapių buvo sunaikinti ar panaudoti miestelio ūkinėms reikmėms. Tiesa, dar kai kur galima išvysti antkapinius akmenis su išraižytais hebrajiškais užrašais.
Kultūra ir poilsis – neatsiejama skaudviliečių kasdienybės dalis
Kad miestas kasdien gražėja, patvirtins kiekvienas skaudviliškis. Bendruomenės narių dėka Skaudvilės užtvankos prieigose neseniai sukurta nauja poilsio, sveikatingumo ir sporto zona. Atnaujintame pusketvirto hektaro plote įrengtos krepšinio ir mini futbolo aikštės, nutiesti takai važinėtis riedučiais ir dviračiais, vaikštinėti pėsčiomis, sutvarkytos vietos pastatyti automobiliams. Čia pilna lauko treniruoklių, pavėsinių, karštą dieną puiku maudytis rūpestingai prižiūrimame tvenkinyje. Tvenkinio pakrantes skaudviliškiai sutvarkė, iškirsdami menkaverčius krūmus ir medžius, įrengdami patogius priėjimus prie vandens, nutiesdami lieptus. Čia patogios vietos ir smulkiesiems prekybininkams, poilsio ir pramogų organizatoriams.
Pagarba ir Gediminui, ir Gedimainaičiams
Ir toliau sistemingai puošiama dar viena puiki skaudviliečių poilsio vieta – Skaudvilės skveras. Netoli gimnazijos, seniūnijos ir Šventojo Kryžiaus bažnyčios esančiame skvere tyvuliuoja senas tvenkinys, šalia kurio driekiasi pasivaikščiojimo takai. Pažymint Žemaitijos metus, jame iškilo vietos menininko Jono Jankausko išdrožti mediniai Gediminaičių bareljefai. Skvero lankytojai gali išvysti 11 Gediminaičių atvaizdų. Kodėl būtent šios dinastijos atstovų? Ogi todėl, kad, pasak skvero puošėjų, jei nebūtų buvę Gedimino, nebūtų nei Lietuvos, nei Žemaitijos.
Skverelį puošia ir dar vieno talentingo menininko – iš Skaudvilės krašto kilusio dailininko Alfonso Čepausko skulptūros. Jo vardu pavadintoje Dailės galerijoje eksponuojami autoriaus darbai – grafika ir tapyba, knygų iliustracijos ir ekslibrisai, medžio, metalo, akmens skulptūros ir eskizai. Ekspozicija yra nuolatinė.
Vilniaus ir Kauno gatvių išsišakojime ošia Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio ąžuolų parkas, papuoštas stilizuotų Gediminaičių stulpų paminklu.
Na, o istorijos ir gamtos paveldu besidomintys turistai būtinai turėtų aplankyti miestą supančius piliakalnius. Štai prie Suvirkštės upelio stūkso Ivangėnų (Karšuvos) archeologijos paminklų kompleksas. Jį sudaro du piliakalniai, papėdės gyvenvietė ir kapinynas. Pagrindinis piliakalnis (Pilaitė) randamas Suvirkštės upelio kairiojo kranto slėnyje esančioje atskiroje kalvoje. Už šimto metrų į pietryčius nuo piliakalnio, Suvirkštės kairiajame krante esančiame iškyšulyje stūkso antrasis piliakalnis. O į šiaurės vakarus, abiejuose minėtojo upelio krantuose, žemoje vietoje kažkada būta papėdės gyvenvietės.
Iš senojo Skaudvilės – Kryžkalnio plento pasukus Kalnų gatve, pasiekiamas Skaudvilės rytiniame pakraštyje stūksantis Nosaičių piliakalnis. Pilį čia buvo pastatydinę I tūkstantmetyje gyvenę žmonės. Vieta pasirinkta tinkama – aukšta kalva, statūs šlaitai, aplink juosiančios šlapios pievos.
Gamtos mylėtojai turėtų neprarasti galimybės pasigrožėti Skaudvilės atodanga. Ji pasiekiama, važiuojant Kelmės gatve Kryžkalnio kryptimi. Ančios upės suformuoto skardžio aukštis viršija 20 metrų.
Nuotraukos:
Skaudvilės krašto muziejus
apastata.com
taurageszinios.lt
Projektą „nacionalinės savimonės, etnokultūrinės tapatybės, istorinės atminties ir pilietiškumo stiprinimas“ remia SRTF
