Jonas Vaiškūnas. Ar išsaugosime Vasario 16-osios Lietuvą?

Lietuvos valstybės atkūrimas 1918 metų vasario 16 d. buvo drąsus ir valingas sprendimas, leidęs mūsų tautai ištrūkti iš lenkų ir rusų nelaisvės. Savo kūno dalių atsisakęs milžinas – vardan lietuvių tautos išlikimo atgimė mažame, kalbiniu ir tautiniu (etnokultūriniu) pagrindu gyvame didžiųjų Lietuvos istorinių žemių lopinėlyje, už ribų palikęs savo ilgaamžes valdas ir jose gyvenančius žmones.

Ar susimąstome, kokioje Lietuvoje gyvename? Ar suvokiame, kad atgimusi kalboje ir tautiškume, tik juose Lietuva ir tegali išlikti?

Kitos valstybės grindžia savo tapatybę ekonomika, geopolitika, karine galia ar kultūrine įtaka. Jei dairysimės į jas, jei jas mėgdžiosime, prarasime savo esmę. Nesuvokę savo valstybės dvasios ir pamato, pražūsime – išnyks pati Lietuva.

Lietuvoje nesprogsta sviediniai ir bombos – konvencinis karas nevyksta. Tačiau Lietuva jau seniai atakuojama hibridiniame informaciniame kare. Ilgaamžiai Lietuvos priešininkai visada žinojo, kas yra mūsų stiprybės pagrindas ir kaip jį išklibinti be sprogmenų ir tankų.

Skaudu matyti Lietuvos Respublikos Prezidentą, pasirašantį įstatymus, varžančius ir siaurinančius valstybinės kalbos vartojimą. Teismus – skelbiančius sprendimus, stumiančius lietuvių kalbą į užnugarį. Pietryčių Lietuvos savivaldybes – įgyvendinančias Lenkijos valstybinės kalbos politiką… Kumščiai gniaužiasi matant gausų būrį prisitaikėlių, pasiruošusių rašyti, kalbėti ir netgi vadintis taip, kad ne lietuvis, o svieto perėjūnas čia jaustųsi geriau nei savo namuose.

Šimtmečiais bangų paplauti pilies sienų akmenys ardė Tėvynės šlaitus, nesibaigiančios priešų ordos tirpdė baltų žemes, siaurino Didžiosios Lietuvos ribas. Kiek kartų priešai mus puolė ir po 1918-ųjų vasario 16-osios, siekdami užmarštin nugramzdinti net Lietuvos vardą.

Pasaulis grėsmingai kunkuliuoja, nerimsta, kyla. O mes? Mes turime stoti į akistatą su juo. Jei to nepadarysime – mūsų neliks.

Vėl grėsmė valstybinei kalbai

Lietuvos lenkakalbiai moka pagerbti Lietuvos valstybę, moka parodyti meilę savo Tėvynei. Vasario 16-osios išvakarėse atskriejo žinia, kad pavardžių rašyba Lietuvos Respublikos piliečių dokumentuose valstybine kalba ir lietuviška abėcėle nepatenkinti lenkai vėl pakilo į kovą dėl eilinio Lietuvos Respublikos asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymo (Nr. XIV-903) keitimo. Esą leidus Lietuvos piliečių pasuose Lietuvos piliečių pavardes rašyti ir nelietuviškais lotyniškos abėcėlės rašmenimis (bet be nelietuviškų diakritinių ženklų), jiems buvę sukurtos diskriminacinės sąlygos.

Jei prieš priimant įstatymą, leidžiantį rašant lietuviškus dokumentus (ne grožinę, publicistinę ar mokslinę literatūrą!) vartoti tris nelietuviškos abėcėlės raides w, x ir q, buvusi lygybė tarp visų Lietuvos piliečių (prieš pakeitimą visų dokumentuose buvo rašoma lietuvių abėcėlės raidėmis), tai  dabar įsigalėjusi nelygybė dėl nelietuviškų raidžių trūkumo (pvz., ö, ő , õ, ü, ű , ä, ł, é, ż, ć, ń, ó, ś, ź, ż, ẞ ir daugybės kitų vien tik Europos kalbų) sukeltų sumaištį, ypač perjunginėjant kompiuterių klaviatūras vis į kitas kalbas. Ar pakaktų įteisinti tik trūkstamas lenkų abėcėlės raides?

Tie, kurie nori, kad jų dokumentuose būtų rašomos įvairiausių kalbų abėcėlių įvairiausios raidės su diakritiniais ženklais, dar labiau išdarkytų rašybą valstybine lietuvių kalba, nes jau dabar:

„Toks teisinis reguliavimas leido užtikrinti dalies Lietuvos Respublikos piliečių teisės į autentišką (nesulietuvintą) asmenvardį įgyvendinimą, sukūrė asmenų lygiateisiškumo problemą, nes Lietuvos Respublikos pilietis, kurio nelietuviškame asmenvardyje yra tik lotynų abėcėlės rašmenys arba rašmenys identiški lietuviškiems – gali oficialiuose dokumentuose užrašyti šiuos asmenvardžius originaliai (pvz., Niewierowicz, Dąbrowski, Dobrowolska ir pan.), o asmenys savo asmenvardžiuose turintys nelietuviškų diakritinių ženklų (pvz., Wołkonowski, Müller ir pan.) tokios teisės neturi arba gali ją įgyvendinti tik iš dalies. Toks teisinis reguliavimas asmenis, esančius identiškoje teisinėje situacijoje (turinčius nelietuviškus asmenvardžius), traktuoja skirtingai. Tuo tarpu, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje nustatyta: „Įstatymui, teismui ir  kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu.“

[Ištrauka iš slapčia redaguojamo aiškinamojo rašto – kodėl esą reikia keisti įstatymą].

Pamenate, kaip visuomenininkai, susibūrę į asociaciją „Talka kalbai ir tautai“ 2015 m., pasinaudoję konstitucine piliečių teise oficialiai surinko bemaž  70 000 piliečių parašų ir per Vyriausiąją rinkimų komisiją Seimui pateikė privalomai svarstyti asmenvardžių rašybą reglamentuojančias įstatymų pataisas, nepažeidžiančias konstitucinio valstybinės lietuvių kalbos statuso? Tačiau jų siūlymo svarstymas Seime nebuvo net pradėtas. Pataisos buvo įteisintos, o visuomenei buvo paaiškinta, kad kelios nelietuviškos raidelės Lietuvos Respublikos piliečių pasuose – nieko nepakenksiančios, o apie jokius kitus svetimus rašmenis su gausiais diakritiniais ženklais nesą nė kalbos…

Bet patys lenkakalbiai Seimo nariai savo ketinimų neslėpė – 2022 m. sausio 18 d., vos tik priėmus asmenvardžių rašybos įstatymo pataisas, įteisinusias asmenvardžių rašybą oficialiuose LR dokumentuose su nelietuviškais  „x“, „w“ ir „q“ rašmenimis, jau Seimo salėje prakalbo, kad kova tik prasidedanti, kad dabar, kai įteisintos „x“, „w“ ir „q“ raidės, esą būtina imtis visų lenkiškų ir kitų tautų rašmenų įteisinimo, nes dabar, kai vieniems bus leidžiama, o kitiems – ne, žmonės dar labiau jausis diskriminuojami.

Ir šiandien, Vasario 16-osios proga, girdime dar blogesnę žinią – kad yra pasiektas Seimo valdančiosios daugumos lyderių sutarimas šiuo klausimu ir net pats Lietuvos Prezidentas esą palaiko rašybą su visais įmanomais nelietuviškais rašmenimis!

Ar pasiduosime?

Ar leisime, kad Vasario 16-osios Lietuva, paskutinė mūsų tautos ir valstybės tvirtovė, taptų tik istorine nuoroda? Ar apginsime Valstybę ir Valstybinę kalbą kaip neperžengiamą ribą, vienintelį forpostą, už kurio – tuštuma?

Valstybinė kalba – mūsų Vasario 16-osios valstybės gyvybės šaltinis. Išsaugoti ją – reiškia išsaugoti Lietuvą. Tačiau tolstame nuo jos. Jojame ne ta kryptimi.

Stabdykime ir apgręžkime žirgus, Prezidente, Seimo nary, Premjere, Ministre – lietuvi!

Tai paskutinė riba.

Už Vasario 16-osios Lietuvą!