Kol pasaulis kaista nuo geopolitinės įtampos, Lietuvoje, užuot stiprinus valstybę, ketinama ją silpninti.
Pavojaus akivaizdoje svarbiausia yra valstybės piliečių vienybė, susitelkimas, bendrumo jausmas, bet Seime jau kėsinamasi įvaryti pleištą. Vienybės priešininkai jau stumia net du piliečių priešpriešą sukeliančių įstatymų projektus: siekiama ne tik susilpninti valstybinės lietuvių kalbos statusą, bet ir atverti duris tiesioginei Lietuvos repolonizacijai.
Iššūkiu lietuviškai tapatybei ir Lietuvos teritoriniam vientisumui gali tapti naujausios socialdemokratų ir prolenkiškų veikėjų iš Lenkų rinkimų akcijos – Krikščioniškų šeimų sąjungos (LLRA-KŠS) Seime įregistruotos net dviejų įstatymų pataisos.
Siekiama į lietuvių kalbos abėcėlę be jau įteisintų trijų nelietuvių raidžių – x, q ir w – Asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatyme Nr. XIV-903 įtraukti dar kelis šimtus naujų, su įvairiausiais diakritiniais ženklais, ciniškai šaipantis, kad lenkų tautybės Lietuvos piliečius tenkins tik dar kelios lenkiškos raidės su diakritiniais ženklais jų oficialiuosiuose Lietuvos dokumentuose.
Vienos rūšies Lietuvos piliečiai ir kitos rūšies, su lenkiškais prieskoniais. Būtinai tuo pačiu metu stumiamos ir kito, neseniai priimto Tautinių mažumų įstatymo Nr. XIV-3079 pataisos, nes tikimasi, kad jo „patobulinimai“ bus valstybinės polonizacijos instrukcija.
Kas stumia Lietuvai kenksmingas įstatymų pataisas?
Iki šiol tokias pataisas aktyviausiai visais būdais stūmė LLRA-KŠS partijos veikėjai, tačiau dabar pajėgos „sustiprėjo“, prisijungė net kelių kitų partijų veikėjai. Teikiamą „patobulintą“ įstatymo projektą, įteisinantį kitų kalbų diakritinių ženklų naudojimą oficialiuose Lietuvos dokumentuose (t. y., keičiant oficialiąją lietuvių kalbos abėcėlę, kaip rašoma oficialioje Lietuvių kalbos instituto Mokslo tarybos išvadoje), vasario 21 d. pasirašė dar ir 9 socialdemokratų atstovai, „vadovaujami“ liberalės Viktorijos Čmilytės-Nielsen: Laurynas Šedvydis, Jūratė Zailskienė, Orinta Leiputė, Tomas Martinaitis, Jurgita Šukevičienė, Indrė Kižienė, Saulius Luščikas, Ruslanas Baranovas ir Andrius Busila.
Šiais įstatymų pakeitimais tiesiogiai tęsiami ankstesni Waldemaro Tomaszewskio ir Ewelinos Dobrowolskos bandymai pakirsti Lietuvos valstybinės kalbos statusą ir įteisinti dvikalbystę sulenkintose Lietuvos srityse.
Pajutę, kad socdemai su V. Čmilyte-Nielsen gali nuskinti Varšuvos duotos užduoties įgyvendinimo laurus, išretėjusios Seime Lenkų rinkimų akcijos atstovai (Rita Tamašunienė, Česlavas Olševskis ir Jaroslavas Narkevičius) suskubo perimti vairą ir vasario 27 d. įregistravo savas įstatymų pataisas:
1. To paties „Asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymo Nr. XIV-903“ pakeitimo įstatymo projektą, leidžiantį oficialiuose įrašuose vietoje lietuviškų rašmenų naudoti lotyniško pagrindo rašmenis su visais diakritiniais ženklais (tokių priskaičiuojama iki 300).
2. Tautinių mažumų įstatymo Nr. XIV-3079 pakeitimo įstatymo projektą. Tai instrukcija, kaip viešuosiuose užrašuose išvengti valstybinės lietuvių kalbos.
Kas slypi šiose įstatymų pataisose?
Priėmus Seime įregistruotus teisės aktų pakeitimus, būtų leidžiama su viešojo administravimo įstaigomis bendrauti ne tik lietuvių kalba, o ir kitomis, oficialiuose valstybės dokumentuose būtų įteisinta pavardžių rašyba su mažiausiai 300 įmanomų diakritinių ženklų, o gatvių, vietovių ir net savivaldybių administracinių institucijų pavadinimus tektų pateikti dviem ar daugiau kalbų, kaip buvo sovietmečiu.
Tai reiškia, kad kai kuriose Lietuvos teritorijose lietuvių kalba taptų antraplane, o žmonės, nemokantys lenkų kalbos, negalėtų gauti darbo savivaldybėje, seniūnijose ir kitose valstybės įstaigose, gal net laikytų kvalifikacinius ne valstybinės lietuvių kalbos, o lenkų kalbos egzaminus, lenkų kalba gal taptų privaloma mokyklose.
Dar pavojingesni yra Tautinių mažumų įstatymo Nr. XIV-3079 pakeitimai, kurie numato, jog regionuose, kuriuose tautinės mažumos sudaro bent 10 proc. (!) gyventojų, valstybinės įstaigos privalėtų teikti paslaugas ir priimti dokumentus tos mažumos kalba. Lenkų, rusų, gal dar tadžikų…
Vadinasi, valstybinė lietuvių kalba prarastų savo statusą ir nebūtų Lietuvos piliečių lygiateisiškumo užtikrinimo garantu. Užtektų, kad kurioje nors Lietuvos vietovėje susiburtų 10 proc. atėjūnų, kurie galėtų reikalauti sau išskirtinių teisių valstybinės lietuvių kalbos sąskaita. Imigracijai vykstant dabartiniais tempais ir atsižvelgus į kokio nors Berlyno ar Stokholmo pavydį, tektų rašyti net ir egzotiškomis kalbomis.
Verta pabrėžti, kad šios iniciatyvos Seime pasirodė neatsitiktinai – pastaraisiais metais Lietuvoje vis garsiau reikalaujama „neišskirti“ lietuvių kalbos, sulyginti jos teises su kitų kalbų, prisidengiant demokratija ir tautinių mažumų teisėmis.
Tokia judėjimo #MeToo atmaina… Tačiau už šių formuluočių slypi aiški politinė strategija – Lietuvos integracija Lenkijos įtakon.
Ištrauka iš Tautinių mažumų įstatymo (Nr. XIV-3079) pakeitimo įstatymo projekto (XVP-168) lyginamojo varianto (keičiamos arba papildomos įstatymo vietos – paryškintomis raidėmis)
5 straipsnis. 6 straipsnio pakeitimas
Papildyti 6 straipsnį 3, 4, 5, 7, 8 dalimis ir šį straipsnį išdėstyti taip:
„3. Savivaldybės teritorijoje, kurioje tautinė mažuma, remiantis pastarojo visuotinio gyventojų surašymo duomenimis, sudaro ne mažiau 10 procentų nuo bendrojo savivaldybės gyventojų skaičiaus, tautinei mažumai priklausantis asmuo bendraudamas su šioje savivaldybėje esančiais viešojo administravimo subjektais turi teisę vartoti tos tautinės mažumos kalbą, kreiptis raštu arba žodžiu tos tautinės mažumos kalba į savivaldybių viešojo administravimo subjektus, ir gauti atsakymą ta pačia kalba. Savivaldybės teritorijoje, kurioje tautinė mažuma, remiantis pastarojo visuotinio gyventojų surašymo duomenimis, sudaro ne mažiau 10 procentų nuo bendrojo gyventojų skaičiaus, esančių viešojo administravimo subjektų pavadinimai greta valstybinės kalbos gali būti rašomi ir tos tautinės mažumos kalba.
4. Savivaldybės, kurioje tautinė mažuma, remiantis pastarojo visuotinio gyventojų surašymo duomenimis, sudaro ne mažiau 10 procentų nuo bendrojo gyventojų skaičiaus, teritorijoje esantys topografiniai ženklai greta valstybinės kalbos gali būti rašomi ir tos tautinės mažumos kalba.
5.Savivaldybės, kurioje tautinė mažuma, remiantis pastarojo visuotinio gyventojų surašymo duomenimis, sudaro ne mažiau 10 procentų nuo bendrojo gyventojų skaičiaus, teritorijoje esantys topografiniai ženklai greta valstybinės kalbos gali būti rašomi ir tos tautinės mažumos kalba.
6.Gyvenamosios vietovės, kurioje tautinė mažuma, remiantis pastarojo visuotinio gyventojų surašymo duomenimis, sudaro ne mažiau 10 procentų nuo bendrojo gyventojų skaičiaus, pavadinimas greta valstybinės kalbos gali būti rašomas ir tos tautinės mažumos kalba.
7.Gyvenamosios vietovės, kurioje tautinė mažuma, remiantis pastarojo visuotinio gyventojų surašymo duomenimis, sudaro ne mažiau 10 procentų nuo bendrojo gyventojų skaičiaus, gatvių pavadinimai greta valstybinės kalbos gali būti rašomi ir tos tautinės mažumos kalba.
8. Gyvenamosios vietovės, kuriai taikomos šio straipsnio 5 ir 6 dalių nuostatos, pavadinimą tautinės mažumos kalba ir gatvių pavadinimus tautinės mažumos kalba tvirtina savivaldybės taryba.“
6 straipsnis. 7 straipsnio pakeitimas
Pakeisti 7 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip:
„2. Valstybinėse ir savivaldybės bendrojo ugdymo mokyklose, kurių nuostatuose (įstatuose) įteisintas tautinės mažumos kalbos mokymas arba mokymas tautinės mažumos kalba ir kurios atitinka Švietimo įstatymo 43 straipsnio 8 dalies reikalavimus, garantuojamas tautinės mažumos, kurios rėmimas numatytas Lietuvos Respublikos dvišalėse ar daugiašalėse tarptautinėse sutartyse su Europos Sąjungos valstybėmis, kalbos, kuri yra oficiali Europos Sąjungos kalba, mokymas arba ugdymo procesas atsižvelgiant į tėvų (globėjų, rūpintojų) ir mokinių pageidavimą, vykdomas šia tautinės mažumos kalba Švietimo įstatymo 30 straipsnio 2 dalyje nustatytomis sąlygomis užtikrinant lietuvių kalbos mokymą., su išlyga, kad stiprinant valstybinės kalbos mokymą negali būti bloginamos tautinės mažumos gimtosios kalbos mokymosi sąlygos.“
7 straipsnis. Įstatymo papildymas nauju 71 straipsniu
Papildyti įstatymą nauju 71 straipsniu ir naują 71 straipsnį išdėstyti taip:
„71 straipsnis. Vardo ir pavardės rašymas oficialiuose dokumentuose
Tautinei mažumai priklausančio asmens vardas ir pavardė, jam pageidaujant, Lietuvos Respublikos piliečio asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose ir civilinės būklės aktų įrašuose rašomi pagal tautinės mažumos kalbos rašybos taisykles. Tautinei mažumai priklausančio asmens vardas ir pavardė užrašyti lotyniško pagrindo rašmenimis su diakritiniais ženklais.“
8 straipsnis. 11 straipsnio pakeitimas
Pakeisti 11 straipsnio 4 dalį ir ją išdėstyti taip:
„4. Siekiant nedaryti neleistino poveikio tautinėms mažumoms priklausančių asmenų pilietinių ir politinių teisių ir laisvių įgyvendinimui, Lietuvos Respublikos vyriausioji rinkimų komisija sudaro rinkimų apygardas vadovaudamasi Lietuvos Respublikos rinkimų kodeksu ir siekia nedaryti neleistino poveikio tautinėms mažumoms apylinkėse ir apygardose, kuriose ¼ rinkėjų priklauso tautinėms mažumoms.
Lietuvos Respublikos vyriausioji rinkimų komisija keisdama rinkimų apygardų ribas, kuriose ¼ rinkėjų priklauso tautinėms mažumoms, sudaro darbo grupę, į kurios sudėtį įeina geografas, sociologas ir didžiausią narių skaičių turinčių apygardoje tautinėms mažumoms priklausančių asmenų interesams atstovaujančių organizacijų atstovus ir užtikrina, kad rinkimų apygardos būtų sudaromos ar keičiamos nepažeidžiant ten kompaktiškai gyvenančių tautinių mažumų teisių.“
Ilgaamžė Lenkijos strategija
Mariuszas Maxas Kolionko, žinomas Lenkijos žurnalistas (daugelį metų dirbęs Lenkijos nacionalinės televizijos „Telewizja Polska“ (TVP) I programos ir populiarios komercinės televizijos TVN korespondentu JAV), dar prieš Krymo okupaciją savo laidoje „Sakau, kaip yra“ pristatė vadinamąją „tautos grįžimo prie savo šaknų strategiją“, numatančią, kaip Lenkija galėtų susigrąžinti istorines teritorijas, tokias kaip Vilnius ir Lvivas.
Šios idėjos, pasak jo, atspindi tam tikrų Lenkijos visuomenės sluoksnių revanšistinį siekį grįžti prie „istorinių šaknų“ ir atkurti prarastas teritorijas. Jo siūlymų esmė:Lietuvos ir Ukrainos lenkų mažumų stiprinimas: aktyvus lenkų bendruomenių, gyvenančių istorinėse Lenkijos teritorijose, rėmimas, siekiant sustiprinti jas ir jų įtaką bei ryšius su Lenkija.
„Lenko kortos“ sklaidos plėtra: stiprinti „Lenko kortos“ programą, suteikiančią tam tikrų teisių ir privilegijų užsienyje gyvenantiems lenkų kilmės asmenims, taip stiprinant jų lojalumą Lenkijai. Ekonominių ir politinių aplinkybių išnaudojimas: pasinaudoti susidariusiomis palankiomis tarptautinėmis sąlygomis ir geopolitiniais pokyčiais, siekiant atkurti prieškarines sienas.
M. M. Kolionko pabrėžė, kad Europos žemėlapis nėra nekintama vertybė, todėl ir dabar visiškai esąs įmanomas Lenkijos senųjų lenkų žemių susigrąžinimas remiantis tautiniais bei etniniais pagrindais.
Jis pabrėžė, kad kalbos apie buvusias rytines Lenkijos žemes kaip apie lenkų nesančios nacionalizmo apraiška, nes tai pilietinė lenkų pareiga ir tautinis interesas, kuris turėtų tapti Lenkijos valdžios politiniu tikslu.
Kur link mus tai veda?
Turime pagaliau suvokti ir įvertinti, kodėl daugelį metų Lenkija aukščiau visų kitų klausimų, tiesiog į pirmą vietą Lietuvai kelia daug kam iš pirmo žvilgsnio atrodančius simbolinius reikalavimus dėl teisės nevartoti lietuvių kalbos oficialiuose asmenvardžiuose, taip pat gatvių ir vietovardžių pavadinimuose, dėl valstybinių teritorinių darinių su antrąja oficialiąja kalba įteisinimo, taip pat niekada oficialiai nepripažino 1920–1939 m. Lietuvos sostinės Vilniaus ir pietryčių Lietuvos okupacijos fakto.
Jeigu šie įstatymų pakeitimai bus priimti, greitu metu tam tikros Lietuvos teritorijos taps „autonomiškomis“ lenkų įtakos zonomis. Gatvėse, dokumentuose ir viešojo administravimo institucijose vyraus ne lietuvių kalba, o lenkakalbiams pritaikytos išimtys.
Toks procesas yra aiški grėsmė Lietuvos valstybingumui. Svarbu suprasti, kad lenkakalbius lietuvius pripažindami nuolat Lietuvoje skriaudžiama „lenkų tautinę mažuma“ ir susaistydami juos su 40 milijonų gyventojų turinčia Lenkijos Respublika, tarpukariu okupavusia Pietryčių Lietuvą ir žiauriais būdais bandžiusią polonizuoti vietinius gyventojus, įtvirtintumėme šios istorinės polonizacijos pasekmes, o ne užtikrintumėm tautinių mažumų teises.
Lietuva dėl to begalinio noro puoselėti gerus santykius su Lenkija paklūsta jos reikalavimui išlaikyti ir plėtoti mokyklų tinklą lenkų ugdomąja kalba, kur net ir gresiančio karo akivaizdoje silpnai ugdomi į Lietuvą kaip į tėvynę orientuoti piliečiai.
Lietuva nėra tokia turtinga kaip Ukraina – neturime Žemės gelmėse glūdinčių retųjų mineralų, kuriuos perdavusi „strateginiams partneriams“ užsitikrintų apsaugą.Tačiau turime kalbą, kultūrą ir istoriją – vertybes, kurias dabar bandoma išmainyti į politinius taškus bei tariamą „saugumo užtikrinimą“ per įsiteikimą Lenkijai.
Ar leisime tai padaryti? Lietuvių kalba ir Lietuvos valstybingumas negali tapti derybų objektu!
Skaitykite daugiau: https://www.delfi.lt
