Saulei įriedėjus į žiemos žemuosius rytus ir Pasauliui panirus į didžiosios tamsos galių gelmes – švenčiame Kūčias-Kalėdas.
Mūsų protėvių sakmės byloja – kadai Pasaulis skendėjo Tamsoje. Tuomet, Dieviškas Kalvis, pasak senųjų metraščių, vardu Televelis, paėmę blizgančią geležį, kalė, kalė ir per šešerius metus nukalė Saulę. Tada, užlipęs ant aukščiausios trobos, įmetė ją į dangų. Ir iki šios dienos ji ten tebešviečia. Latvių sakmėse priduriama, kad Saulę sukūrė Dievas su Kalvio pagalbą: Dievas liepęs kalviui nukalti apvalių skridinį. Kalvis nukalė. Tada Dievas nuspalvino tą apvalų skridinį aukso spalva ir pakabino danguje. Taip atsirado Saulė.
Iš mūsų protėvių sakmių taip pat seka, kad visą pasaulį globojančią Saulę vieną kartą patykojęs pagavo galingas Karalius ir įkalino Ją pačiame tvirčiausiame bokšte. Pasaulį apgaubė tamsa. Ištisus mėnesius nebuvo matyti Saulės ir visa kas gyva Pasaulyje pradėjo šalti ir mirti.
Tuomet Saulei į pagalbą atėjo Zodiako ženklai! Didžiuliu kūju jie sudaužę bokštą, išlaisvinę Saulę ir grąžinę ją žmonėms. Taigi, esąs vertas pagarbos įrankis, kuriuo mirtingieji atgavę šviesą [1]. Gintaras Beresnevičius buvo įsitikinęs, kad šį sakmė apie Saulės vadavimą buvo svarbiausia baltų sakme.
Ši sakmė paaiškina, kad Dievų sukurto Pasaulio Darnai nuolat kyla grėsmė ir, kad mes privalome protėvių papročiu daryti viską, kad neleistumėme Pasauliui pražūti. Todėl kuomet Saulė, žemėdama ir vis silpniau švytėdama, vėl nustoja šildyti Žemę – mūsų protėviai apeigomis kasmet kartodavo Dievų ir Didvyrių Saulės vadavimo žygį – žygį kuriuo mirtingieji kadai atgavo Dievišką šviesą.
Iš čia kilo ir mūsų prigimtinio tikėjimo kalėdiniai papročiai ir apeigos. Užvaldžius pasaulį Tamsos galioms su artimaisiais, Dievais ir protėvių vėlėmis susitelkiame prie savo namų židinio bendroje Kalėdų išvakarių vakarienėje – Kūčiose. Kalėdų diena valkiojame ir deginame seną blukį – išžiebdami iš jo ugnį – vaduojame žiemos kalėjime Tamsos Valdovo įkalintą Saulę… Mūsų namus aplanko protėvius ir Dieviškuosius didvyrius įkūnijantys kaukėti sakmių Saulės vaduotojai – kalėdiniai persirengėliai. Jie ragina mus ir kviečia įsijungti į mūšį dėl Saulės šviesos į kovą dėl gyvenimo.
Ir nors dabar geriau nei bet kada žinome, kad gamtinė Saulė į dangaus skliautą sugrįžta ir pradeda budinti iš Žemę žiemos miego be mūsų pastangų, tačiau neabejotinai aišku ir tai, kad mūsų gyvybė ir sveikata – tiesa sakant, visas mūsų gyvenimas šiame Pasaulyje tiesiogiai priklauso nuo Jos. Gyvendami Saulės ritmu esame Jai pavaldūs, bet deja, Saulės amžiaus nugyvent mums neduota. Todėl jaučiame, kad kiekvieni gyvenimo metai gali būti mums paskutiniai. Saulė sugrįš – jos spinduliai prikels gamtą, tačiau joje jau nebebus mūsų. Tad, kartodami protėvių patikėtus apeiginius veiksmus – patys vaduojamės iš tamsos stingulio ir mirties gniaužtų gelbstime nuilsusias ir apmirusias sielas, kreipiame jas į gyvenimą, į žygį už šviesą, kad savų protėvių ir savų Dievų mums įkvėptomis vidinėmis galiomis nuveiktume didingus darbus dėl kurių čia ir dabar esame pasiųsti Kūrėjo.
Taip gyvenant mūsų dvasinis pasaulis nušvinta. To ir laukia iš mūsų protėviai patikėję mums žodžius: švietimas, šviesuolis, šviesuomenė… Tad ir mūsų Tautinės giesmės kiek kitoks giedojimas tarpukariu, dabar Kalėdų šviesoje, tampa daug geriau suprantamas:
Tegul Saulė Lietuvos
Tamsumas prašalina,
Ir Šviesa, ir Tiesa
Mūs žingsnius telydi.
Juk Lietuva ne tik geografinė sąvoka. Lietuva tai – švietimas, šviesuomenė, tai švytėjimas kylantis iš mūsų protėvių pasaulėjautos ir gyvenimo būdo rusenančio – ČIA – mūsų širdyse. Ir mes – esame reikalingi Pasauliui, nes pasisėmę stiprybės iš savo tautos praeities šaknų galime šio Pasaulio mirtingiesiems vėl sugrąžinti dievišką šviesą.
