Jonas Vaiškūnas. KGB gvardija Lietuvoje dar nebaigė savo darbo

Partijos „Nemuno aušra“ siūlymas išslaptinti KGB bendradarbių sąrašus, išskyrus politikų, valstybės tarnautojų, teisėjų, žvalgybos pareigūnų, profesinės karo tarnybos karių, valstybės ir savivaldybių įmonių, biudžetinių įstaigų vadovų, politinių partijų narių pavardes, primena posakį: „Kas galima ponui, to negalima baudžiauninkui“.

Ar tikrai turėtumėme pritarti, kad buvę KGB bendradarbiai ir jų palikuonys, neaišku katros tautos labui dabar besidarbuojantys Lietuvos valdžios ir kitose valstybės įstaigose, turi būti valstybės globojami ir saugomi labiau negu kiti – eiliniai, valstybės valdymui tiesioginės įtakos nedarantys, KGB-istai – nuo nemalonių pojūčių ir galimo gėdos jausmo paviešinus jų pavardę. O gal tai tiesiog patogus būdas apsaugoti savus ir toliau leisti jiems ramiai dirbti, nepaisant praeities dėmių?

„Nemuno aušros“ siūlomų įstatymo pataisų aiškinamajame rašte teigiama, kad išslaptinus bendradarbiavusių su KGB asmenų sąrašus, nebeliktų erdvės spekuliacijoms. Tačiau kodėl tada daromos išimtys politikams, teisėjams, žvalgybininkams ir kitiems aukštiems pareigūnams?

Ar jie nėra visuomenės dalis, apie kurią tiesą žinoti turime pirmiausiai? Ar ne jie turėtų būti pavyzdžiu skaidrumo ir atsakomybės srityje?

Teiginys, kad atskleidus tokius duomenis daliai asmenų būtų nebeįmanoma tęsti tarnybos, nes jie būtų šantažuojami ir persekiojami, skamba kaip prastas pasiteisinimas. Jei žmogus turi švarią sąžinę ir dirba sąžiningai, kodėl jis turėtų bijoti tiesos atskleidimo? O jei bijo – galbūt yra dėl ko?

Be to, teigiama, kad politikus tikrina Vyriausioji rinkimų komisija (VRK), ir jie turi pateikti informaciją apie bendradarbiavimą su KGB. Jei jau taip, tai kam tada jiems išimtis? Ar saugosime tuos kurie šią informaciją nuslėpė?

Tokie siūlymai dar kartą priverčia susimąstyti: kas iš tikrųjų valdo Lietuvą? Kodėl KGB agentų, dirbančių valdžioje ir svarbiausiose valstybės institucijose, pavardės slepiamos net 75 metams?

Tai reiškia, kad jų veikla niekada nebus paviešinta nei dabartinei, nei ateinančioms kartoms.

Ar tai tik KGB-istinio istorinio paveldo apsauga? O gal dalis didesnio plano, kuris buvo suderintas su Kremliumi perestroikos laikais, kad slapta KGB gvardija Lietuvoje ir toliau ramiai dirbtų, nes turi nebaigtų darbų priartinsiančių Putino sugrįžimą?

Ar neatrodo keista, kad KGB veiklą dengianti ranka niekada nesilpnėja? Nors Sovietų Sąjunga subyrėjo daugiau nei prieš trisdešimt metų, bet šių agentų šešėlis vis dar temdo Lietuvos politinį ir visuomeninį gyvenimą.

Jei „Nemuno aušros“ siūlymas būtų priimtas, paprasti piliečiai su KGB praeitimi būtų paviešinti, o valdantieji toliau dirbtų kaip, kad ir dirbo – slaptais agentais. Ar tokiai demokratijai pasmerkta Lietuva?

Šis „Nemuno aušros“ siūlymas ne tik prieštarauja sveikam protui, bet ir įteisina dvigubus standartus. Jei jau siekiama skaidrumo, tai jis turėtų būti visuotinis, be jokių išimčių. Kitu atveju tai tėra dar vienas bandymas apsaugoti išrinktuosius nuo atsakomybės ir leisti jiems dirbti, po valstybine priedanga, kaip anuomet.

Ką šis pavyzdys sako Lietuvos visuomenei? Kad galite išduoti Lietuvą – eiti tarnaut KGB ar kitai Lietuvai priešiškai tarnybai – ir būkite ramūs, kas benutiktų, kad ir kas su kokios politinės santvarkos lozungais beateitų į valdžią – jumis bus pasirūpinta. Ir pasirūpins ne tik KGB vadai, bet ir „naujoji“ valdžia, kokia ji bebūtų.

Tad nemulkinkite žmonėms akių.

Apie Lietuvos priešams mus įdavinėjusius bendrapiliečius visuomenė turi teisę žinoti visą tiesą, o ne tik tą dalį, kurią nusprendžia atskleisti kartu su KGB-istais tebedirbantys valdantieji.

Ar mes leisime Lietuvą valdyti KGB šešėliams, ar vis dėlto pareikalausime visos tiesos?