Ispanų žurnalisto Alvaro Penas pokalbis su Vengrijos Teisingumo ministre Judit Varga.
Vengrijos teisingumo ir Europos reikalų ministrė Judit Varga, praėjusį pirmadienį lankėsi Madride, kur ji susitiko su Ispanijos teisingumo ministru Pablo Zapatero, ir Juan González-Barba – Ispanijos atstovybės Europos sąjungoje vadovu. Po šio susitikimo ji pravedė paskaitą San Pablo CEU universitete ir netgi susitiko su VOX partijos vadovu Santiagu Abascaliu. Nepaisant jos užimtos darbotvarkės, ministrė dalyvavo spaudos konferencijoje su įvairiomis žiniasklaidos platformomis. „Mano tikslas yra aiškiai informuoti apie mūsų laikomą poziciją, kuri ne visada sutaps su daugumos nuomone Europoje, bet kuri nepaisant to yra svarbi ir legitimi“ , – teigė ministrė.
Pirmoji spaudos konferencijos tema buvo padėtis Baltarusijos pasienyje. Ministrė išreiškė nedviprasmišką palaikymą Lenkijai, Lietuvai, kitoms Baltijos šalims ir visoms šalims, susiduriančioms su realia grėsme savo pasieniuose. Ji prisiminė, kad Vengrija buvo atsidūrusi panašioje situacijoje 2015-aisiais: „Mes tada aiškiai sakėme, kad turime apsaugoti Šengeno zoną sukurdami fizinį barjerą, ir ši mūsų pastanga davė rezultatų – nelegali migracija buvo sustabdyta beveik visiškai. Tuo metu, toks mūsų veiksmas buvo smerkiamas kaip maištingas ir nemoralus. Buvo pradėta sankcijų procedūra, kuri tebesitęsia iki šių dienų, bet mes aiškiai matome, kad vis daugiau ES valstybių naudojasi ta pačia išeitimi kaip ir mes.“ Vargos manymu, ES turėtų kovoti su migraciją lemiančias problemas migrantų kilmės šalyse, o ne parvežti šias problemas į Europą.
Dabar vykstanti krizė Baltarusijoje dar sykį parodė ES dvigubą standartą Vengrijos atžvilgiu. Šių metų sausį Europos pasienio agentūra Frontex paliko Vengriją, kadangi ši išstumdavo migrantus į kaimyninės Serbijos teritoriją, kuri, anot Briuselio, yra „nesaugi valstybė.“ Tuo tarpu ES pateisino migrantų išstūmimus į Baltarusiją. „Mes gyvename pasaulyje, kuriame Vengrijai yra taikomi dvigubi standartai ir atėjo laikas sustabdyti visas šias sankcijų procedūras už politiką, kuri šiais laikais yra plačiai taikoma. Vengrija išleido 1,3 milijardo eurų iš savo biudžeto sienos statymui, o ES tam skyrė tik 20 milijonų, kadangi jie neduoda pinigų sienoms.“
Sienos yra vienintelis būdas sustabdyti nelegalią imigraciją, ypač turint omeny neefektyvią ES prieglobsčio politiką: „Mes pastebime, kad Vakarų Europos šalyse, pavyzdžiui Prancūzijoje ir Belgijoje, matoma ryški antrinės migracijos problema. Tai yra žmonės, kurių prieglobsčio prašymai buvo atmesti, tačiau negrįžta į savo kilmės šalis. Tik 29 % grąžinimų yra sėkmingi, o 71 % lieka Europoje. Statydami sienas ir išstumdami migrantus į kitą pasienio pusę, mes saugome Europą nuo antrinės migracijos.“
Ministrė teigia, kad realybė visiems tampa akivaizdi ir ši krizė įrodė, kad Vengrija buvo teisi: „Raktas į problemos sprendimą yra vengti bet kokių veiksmų, skatinančių migrantams atvykti. Bet kokios migrantų kvotos ar dalijimosi mechanizmas mums yra nepriimtinas. Jei yra sukuriamas mechanizmas, vadinasi, yra erdvės ir noro išnaudoti sistemos spragas. Naujajame migracijos pakte, tai pavadinta „grąžinimo parama“, tačiau praktikoje neįmanoma garantuoti migrantų grąžinimo mechanizmų. Jie lieka Europoje ir tai tampa de facto kvota. Kalbant paprastai, remkite sienų statybą, kovokite su migracijos priežastimis užsienyje, saugokite pasienį ir atsisakykite kvotų.“
Dėl teisės viršenybės ir ES Komisijos grasinimų Vengrijai dėl jos naujojo vaikų apsaugos įstatymo, ministrė pasisakė labai aiškiai: „Tai yra įstatymas, kuris gina tėvų teisę auklėti vaikus kaip jie patys nori. Mes norime apginti savo vaikus nuo LGBT lobistų grupių. Tai nėra įstatymas, nukreiptas prieš ką nors ar kažką – tai yra vaikų ir šeimos apsauga, o ši teisė niekada nepriklausė ES institucijoms. Briuselis neturi teisės spręsti kaip Vengrijos tėvai turi auklėti savo vaikus. Deja, bet šis įstatymas tapo dalimi diskusijos apie teisės viršenybę ir, pasirodo, mes Vengrijoje, dėka šio įstatymo, teisės viršenybės neturime. Toks kaltinimas tėra tik įrankis Europoje dominuojančios progresyvistinės ideologinės daugumos rankose, skirtas taikyti spaudimą šalims, kurios nenori priimti jų valios.“
Vienas iš įrankių, nukreiptų prieš Vengriją, yra nevyriausybinės organizacijos (NVO), susijusios su George‘o Sorošo „Atviros Visuomenės Fondu“. Vengrijos vyriausybė bandė reikalauti skaidrumo iš NVO, kad žinotų kiek lėšų jos gauna iš užsienio paramos, tačiau šis įstatymas susidūrė su stipriu pasipriešinimu iš Briuselio ir keleto NVO, buvo pradėta teisminė procedūra, kurią Vengrija galiausiai pralaimėjo.
„Šiuo metu NVO turi registruoti savo pajamas elektroniniu būdu, kai jos viršija 55 000 eurų. Yra nemažas skaičius NVO Europos Sąjungoje, kurios turi daugybę finansinių resursų, dėka kurių gali daryti įtaką viešajai nuomonei, o tai daro būtiną didesnio skaidrumo siekį. Vengrijoje yra 60 000 NVO, tačiau tik keliolika jų turi registruoti pajamas, ir tik jos priešinosi įstatymui. Tai taip pat yra ženklas, kad jos turi gerus ryšius su ES Komisija ir mes tai galime matyti jos išleistoje ataskaitoje dėl teisės viršenybės. Yra 23 NVO, kurių šaltiniais rėmėsi ši ataskaita. Komisija pažodžiui rėmėsi šių organizacijų medžiaga, be gilesnio kritinio požiūrio. Tai nėra Vengrijai unikalus reiškinys – kitos konservatyvios vyriausybės irgi yra to paveiktos, kas galiausiai verčia abejoti ES Komisijos nešališkumu.“
Deja, bet visas šis ideologinis puolimas prieš Vengrijos vyriausybę nukreipia dėmesį nuo nenuginčijamo fakto apie Vengrijos ekonomikos augimą. Buvo pasiektas 6,8 % BVP augimas, žemesnis nei 4% nedarbas, ir ekonomika, kuri, skirtingai nei Ispanijoje, tarnauja Vengrijos žmonėms. „Mes įveikėme finansinę krizę be Tarptautinio Valiutos Fondo paramos ir galėjome leisti sau augti pagal savas taisykles. Mes privalome būti savo žmonių pusėje, o ne bankų. Vengrijoje dujų, elektros ir vandens kainos yra fiksuotos, siekiant išvengti staigių kainų šuolių. Mes kovėmės prieš šių rinkų liberalizaciją: kovėmės prieš srovę, kadangi tai buvo laikoma progresyviu pokyčiu. Dabar turime vienas žemiausių kainų Europos Sąjungoje.“
Konfrontacija su Briuseliu jokiu būdu nepavertė Vengrijos mažiau europietiška – ši šalis net nesvarsto galimybės palikti Sąjungą: „Jokių būdu. Priklausymas ES yra įrašytas mūsų Konstitucijoje, o taip pat mes visada buvome Europos dalis. Mes didžiuojamės praeityje gynę Europą savo jėga ir krauju, ištikimai ją gynę nuo Osmanų imperijos grėsmės. Jie mus užpuolė ir mes juos atstūmėme. Po komunizmo žlugimo mes vėl gavome progą grįžti į Europos tautų bendriją. Mes esame iš Centrinės Europos ir mūsų tapatybė europietiška. Aš europietė, nes esu vengrė, ir jei nebūčiau vengrė, negalėčiau būti europietė.
Galima susidaryti tokią įspūdį, kad visa „Vengrijos problema“ slypi tame, kad ši šalis pristato „alternatyvą“ dominuojančiam liberaliam požiūriui. „Mes įrodėme, kad alternatyva liberaliam požiūriui yra įmanoma, kad gali egzistuoti konservatyvi demokratija, paremta krikščioniška laisvės samprata, gerbianti visus žmones ir esanti ekonomiškai sėkminga.
Mes įrodėme, kad yra pro-europietiška konservatyvi alternatyva liberaliai politikai. Ir aš linkusi manyti, kad mūsų „pavojus“ yra tai, kad galime tapti pavyzdžiu kitiems. Europos Parlamento Europos Liaudies Partija yra nuolatinis iššūkis mums, kadangi ji dabar išgyvena lyderystės krizę, tas pats reiškinys vyksta ir Ispanijoje, ir Vokietijoje, Prancūzijoje. Ši partija skelbia atstovaujanti konservatyvią ir krikščionišką Europą, tačiau nėra ištikima savo principams. O štai jų rinkėjai niekur nedingo ir jie trokšta realaus politinio atstovavimo. Europos Liaudies Partija ir ją sudarančios tariamai konservatyvios Europos politinės jėgos, tapo pernelyg liberalios savo rinkėjams. Europoje matomas didžiulis poreikis konservatyviai politinei platformai su stuburu ir tai neišvengiamai įvyks.“
