Julius Kalibatas. Atviras laiškas Prezidentui, Seimui ir Vyriausybei

Po šių metų sausio 14d. penktadienio televizijos laidos “Bučiuoju, Rūta“, atrodo, kad buvo ženkliau nubrėžta takoskyra tarp tų, kurie, kasdien kovodami prieš koronavirusą, rizikuoja savo sveikata ir gyvybe ir tų, kurie, kalbėdami apie begalinį rūpestį žmonių sveikata, suranda kelius, kaip iš pandeminės situacijos išspausti maksimalią finansinę naudą.

Žmonių baimė, susidūrus su ypač pavojingu ir sunkiai įveikiamu virusu, kuris sugebėjo neribotam laikui sutrikdyti įprastinį gyvenimo ritmą visame pasaulyje bei nusinešė jau virš dviejų milijonų gyvybių, sukuria prielaidas įvairių netikrų mesijų, siūlančių savo receptus, kaip išgelbėti žmoniją nuo COVID-19, atsiradimui.

Deja, atsiranda tų, kurie dar tiki ir struktūrizuoto vandens stebuklinga galia, ir skiepų žala, ir, matomai, užkalbėjimų efektyvumu. Kai kas vis dar aiškina, kad šis virusas – tai didžiųjų tarptautinių farmacinių kompanijų projektas, siekiant milžiniškų finansinių pelnų.

Nedidelė būtų bėda, jei tai propaguotų mažaraštė kaimo moterėlė, bet tai jau tampa šalies problema, kai tokias idėjas skleidžia Europos parlamento nariai, Seimo politikai bei kai kurie Lietuvoje gerai žinomi žmonės. Gal jau laikas pradėti tokią informaciją, kuri ne tik daro žalą šalies prestižui, bet ir gali kenkti žmonių sveikatai, o tam tikrais atvejais būti mirčių priežastimi, pradėti riboti.

Gerai atsimename pirmąją koronaviruso bangą, kada į kovą prieš dar niekam pasaulyje gerai nežinomą infekciją Lietuvos medikai stojo, būdami vos ne basi ir nuogi, nors Sveikatos apsaugos ministerija, įžūliai meluodama visai šaliai, deklaravo, jog turime pakankamai visų apsaugos priemonių bei testų koronavirusui nustatyti.

Dar vėliau iš ministerijos vadovų girdėjome, kad sveikiems nereikia dėvėti kaukių ir nėra reikalo tiek daug testuoti dėl koronaviruso, o vietoje dezinfekcinio skysčio gerai ir muilas. Deja, greitai pasirodė, kad dėl koronaviruso plitimo reikia uždarinėti atskiras medicinines įstaigas, o medikų užsikrėtimo šiuo viruso ir sergamumo lygis tapo vienas iš didžiausių Europoje.

Turėjome pakankamai laiko pasimokyti iš savo klaidų, bet, deja, prasidėjus antrajai koronaviruso bangai, vėl nebuvo atsižvelgta į epidemiologines prognozes, nebuvo tinkamai pasiruošta, o laimėti Seimo rinkimus kažkam atrodė svarbiau už šalies žmonių sveikatą, todėl pagal užsikrėtusių, sergančių ir mirčių skaičių kai kuriomis dienomis tapome net Europos lyderiais.

Jau niekam nėra paslaptis, kad sveikatos apsaugos sistema arti išsekimo ribos. Pervargę medikai, kasdien susidurdami kovidiniuose skyriuose su mirtimis, patiria milžinišką pastovų stresą, kurį dar pagilina informaciją apie kovoje prieš koronavirusą mirusius kolegas. Saulės prošvaistė šioje niūrioje situacijoje buvo tas didžiulis kiekis savanorių, kurie pareiškė norą padėti medicinos personalui, dirbančiam kovidiniuose skyriuose. Tai, be abejo, didelės širdies, tauriausi šalies žmonės, kurie teisėtai įgijo pirmumo teisę pasiskiepyti nuo koraviruso.

Malonu girdėti, kad tiek Lietuvos vadovai, politikai bei eiliniai žmonės medikus, o taip pat savanorius vadina šalies didvyriais, žavisi jų drąsa ir pasiaukojimu. Jie tikrai pasiruošę paaukoti savo gyvybes, kad išsaugotų tūkstančius kitų gyvybių. Bet ką šalis davė jiems?

Politikų jiems giedami ditirambai, padidintos algos, Verygos nupiešti medaliai – ar to tikrai užtenka.

Noriu paklausti, ar jau neatėjo laikas visus medikus, kurie dirba kovidiniuose skyriuose, infekcinėse ligoninėse, greitosios pagalbos darbuotojus apdrausti valstybiniu sveikatos ir gyvybės draudimu. Vyriausybė tikrai turi surasti tam lėšų.

Užtenka kalbėti apie rūpinimąsi medicinos darbuotojais. Laikas tą rūpinimąsi parodyti konkrečiais darbais. Nejaugi apsiribosime tik pagyrimais ir, galbūt, jau naujo sveikatos apsaugos ministro nupieštais medaliais.

Autorius yra gydytojas, habilituotas biomedicinos mokslų daktaras.