Vasaros pradžioje, baigiantis Seimo pavasario sesijai, įsiplieskė diskusija dėl Seime svarstomo Senovės baltų religinės bendruomenės ,,Romuva” valstybinio pripažinimo. Labiausiai prieš jų pripažinimą viešumoje stojo ketinęs dalyvauti prezidento rinkimuose Seimo narys Žygimantas Pavilionis.
Buvęs diplomatas Ž. Pavilionis bandė įskelti priešpriešą, kaip gali būti, kad į Lietuvą atvykstant popiežiui, labai negražu, net siaubinga pripažinti „pagonių” egzistavimą. Pralošęs rinkimus į Tėvynės sąjungos – Krikščionių demokratų partijos pirmininkus, kuri su Gabrieliumi Landsbergiu pasuko liberalizmo link, taip bandė išryškinti savo, kaip ypatingai katalikiško politiko tapatybę. Kilus tam šurmuliui, galutinis ,, Romuvos” pripažinimas atidėtas rudens sesijai po popiežiaus Pranciškaus atvykimo.
Popiežius jau atvyksta. O ką jis pasakytų šioje diskusijoje? Skirtingų pasaulėžiūrų žmonės jį gerbia dėl giliai tolerantiško savo požiūrio į kitaip manančius: kitas religijas, tautybes, rases ir panašiai. Esame pliuralistinė, nevienalytė visuomenė, tad toks požiūris, kokį dėsto Ž Povilionis yra visai atitrūkęs nuo realybės, pirmiausia, tikrovės, kad Lietuva neva yra katalikiška šalis. Kai kurių tradicijų laikymosi prasme taip, bet tai neparodo tikrojo tikėjimo lygio ir gylio.
Kiek gilus vadinamosios prigimtinės religijos tikėjimas gamtos jėga – Perkūnu kaip Dievu ir eilinių katalikų, kurie užsuka per Kalėdas pastovėti bažnyčioje? Gilumas tiek vienų, tiek kitų gali būti labai „skirtingo laipsnio”.
.
Ar tokioje diskusijoje neišryškėtų dar Jėzaus apibūdinta tikrovė ir priekaištas: „Kam vadinate mane: „Viešpatie, Viešpatie”, o nedarote, ką sakau”? (Lk 6.46).
Seniai buvo laikas atsisakyti iliuzijų, kad Lietuvoje apie 80 proc. katalikų, nors pagal apklausas jie ir priskiria save katalikams. O jei taip yra, kad didžioji dauguma yra katalikai, tada bažnyčios vadovybė turi prisiimti atsakomybę ir už moralinį klimatą, katalikų elgseną, už tokius didelius savižudybių, alkoholizmo, nevilties, smurto ir kitas negeroves. Realiai ta katalikybė daugumai yra tik paviršinė. Kaip yra išsireiškęs kardinolas Leo Joseph Suenens: tai tik „folklorinės ceremonijos”.
Kaip ir ,,Romuva” yra folklorinio pobūdžio, taip ir liks labiau folkloriniu ceremonialu. Tačiau ir didžiosios dalies katalikų tikėjimas yra ne kaip religinė patirtis, bet tik „folklorinė ceremonija”.
Patys krikščionys turėtų labiau įsiklausyti į apaštalo Pauliaus kalbą, pasakytą graikų Atėnuose, kurioje kito tikėjimo žmonių jis neįvardino kaip kokių „velnių apsėstų”, o kaip žmones ieškančius to paties Dievo ir vienas ar kitas jo apraiškas atrandančius. „Kad žmonės ieškotų Dievo ir tarytum apgraibomis jį atrastų, nes jis visiškai netoli nuo kiekvieno iš mūsų.” (Apd 17, 29). Čia yra tikrojo tarpreliginio dialogo esmė: nemanyti, kad visi yra vienodi, kad ir teiginiai (dogmos) gana ženkliai skiriasi, bet skirtybėse įžvelgti tam tikrus Dievo aspektus. Ar tuo labiau kito tikėjimo išpažinėjus automatiškai nelaikyti velnių garbintojais.
Mano susiformuotos tolerancijos nuostatos susiformavo dar stebint menininko, akmens skulptoriaus Viliaus Orvido asmenybę ir aplinką. Pats buvo aiškiai angažuotas krikščionis, priklausė pranciškonų vienuolijai, bet buvo labai pagarbus kitoms religijoms.
Beje, agresyvumo ir pakantumo stokos tikrai yra nemažai ir iš save įvardinančių pagonių (ar ateistų) tarpo. Bet tai nebūtinai priklausantys ,,Romuvos” bendruomenei. Bet to, susikalbėjimo tikrai galime pasiekti kokybiškesnio, nes ta netolerancija dažnai kyla iš vieniems kitų nepažinimo ir bendrai vidinės kultūros stokos.
Jau nekalbant apie tokius teiginius, kuriuos konservatorių vardą garsindami pareiškė apie sąmokslus iš kitų valstybių. Kaip visada neoriginaliai, Arvydas Anušauskas ir Andrius Kubilius tokios bendruomenės pripažinime įžvelgė net pavojų nacionaliniams interesams ir Rusijos ranką. Ar ir čia jie nevykusiai pabandė pavaizduoti esantys labai jau krikščioniški ir antirusiški?
O ir vėl pažiūrėkim tikrovei į akis: pavyzdžiui, ar suteikus baptistams ir adventistams valstybės pripažinimo statutą, jų skaičius dėl to išaugo ir šalis tapo kažkokia ,,baptistiška” ar ,,adventistiška” ?
Tad neabejoju, kad popiežius Pranciškus Seime balsuotų, kad šiuo atveju būtų suteiktas valstybės pripažinimas „Romuvai”, nors jis, kaip pareiškė vienas labai angažuotas lietuvių katalikas profesorius, kad Seimo narys, vien registruodamas tokį įstatymo projektą, automatiškai save ekskomunikuoja, atsiskiria nuo Bažnyčios. Tai kur tada dingti ekskomunikuotam Pranciškui? Tokioje „katalikiškoje” Lietuvoje popiežiui tikrai neliktų vietos.
O gal reikia išgirsti ir Jėzų, ir Paulių ir popiežių Pranciškų, ką jie sako apie pakantumą ir kitokių priėmimą, o nevaizduoti fariziejų?
