Juozas Dapšauskas. Žmonės Lietuvoje daugiausia mirė, miršta ir ateityje mirs nuo lėtinių neinfekcinių ligų…

Praėjusią savaitę teko kelioms valandoms pagulėti Santaros klinikose būnant donoru vienai agresyvia kraujo vėžio forma sergančiai anoniminei ligonei donuojant limfocitus, prieš kelis metus teko donuoti kaulų čiulpus.

Esu kraujo donoras, Sveikatos apsaugos ministro raštu suteiktas “Nusipelniusio donoro vardas”. Gerbiu pasišventusių gydytojų darbą, solidarizuojuosi su segrančiais. Nuo šių dalykų pradedu todėl, kad suprastume, kad, tai, ką čia rašysiu, nereiškia susipriešinimo su vyraujančia medicina, tačiau atkreipsiu dėmesį į esminius sisteminius iškrypimus.

Šiandien ypatingai akcentuojamas COVID-19 užkratas. Ir mirtys tų žmonių, kurie mirė turėdami šią infekciją. Bet nedviprasmiškai reikia pasakyti: žmonės Lietuvoje daugiausia mirė, miršta ir ateityje mirs nuo lėtinių neinfekcinių ligų. Ir kovidas taip pat paskatina mirtis ir sunkesnes ligos formas būtent tiems, kurie serga tomis vyraujančiomis ligomis.

Neneigiant, kad būna ir išimčių. Tik kažkaip keistai skamba: jei mirė žmogus praėjus kuriam laiko tarpui po skiepo, tai sakoma, kad tikrai mirė ne nuo skiepo, o jei žmogus šį pasaulį paliko turėdamas sunkių lėtinių ligų, bet ir su kovido užkratu, tada jau: mirė nuo kovido, bet turėjo ir gretutinių ligų.

Praėjusiais metais Lietuvoje nuo kraujotakos sistemos ligų mirė 22 835 žmonės. 2019 m. – 20 861. Nuo piltybinių auglių – 8181, o nuo išorinių mirties priežasčių – nuskendimai, traumos, savižudybės, apsinuodijimai alkoholiu ir pan. – 2272 Lietuvos piliečiai 2020 didžiaisiais pandeminiais, koroniniais metais paliko šį pasaulį. Apie juos buvo pranešama kasdien?

Kai prasidėjo kovido banga, ne jos išsigandau, bet to, kad bus visiškai palaidotas sveikos gyvensenos aktualumas mažinant lėtinių neinfekcinių ligų mastus. Šiaip žmonės ligas įsivaizduoja kaip užklumpančias, siaučiančias, ištinkančias likimu, bet jokiu būdu ne nuo mūsų gyvenimo būdo priklausančias. Taip patogiau. O kad dar ir viešojoje erdvėje tą fatališkumą užakcentuoja, žmogus dar labiau save guodžia, kad nuo jo čia mažai kas priklauso. Nebent priklauso tiek, kad reikia pasiskiepyti, užsidėti kaukę.

Pasidomėkime kiek 40 – 60-mečių miršta nuo kraujagyslių ligų, vėžio ir pan. Ar tai ne tragedija? Pranešama kiekvieną dieną pagrindinėse žiniasklaidos priemonėse? O kad su kovido užkratu mirė per 80 ar 90 metų senolis, tada – didžiausia tragedija. Galime prisiminti tą pasakymą kovido ir lėtinių neinfekcinių ligų mirčių santykio tema: vieno žmogaus mirtis yra tragedija, o tūkstančių – tik statistika.

Lėtinės neinfekcinės ligos seniai yra ne epideminio, bet pandeminio lygio ir sergamumas bei mirtingumas tik jaunėja. Kodėl valstybės neskelbia pandemijų, ekstremalių padėčių, karantinų? Kodėl LR Vyriausybė ir atskiros ministerijos nesiima uždavinio, finansų, ribojimų mažinti šią pandemiją?

Pažiūrėkime ir kaštų naudos analizės aspektu, ką kiek kitu kampu sukritikavo advokatas Ignas Vėgėlė. Kiek lėtinės neinfekcinė ligos kainuoja socialinei apsaugai: trumpalaikės ir ilgalaikės išmokos, kiek inovacijų, ekonomikos, ūkio, krašto apsaugos ministerijoms, kai mažėja sveikų, darbingų žmonių, kurie nesukuria visuomenei, ūkiui produkto, kiek kainuoja gydymo sistemai, kai ji apkraunama, kai nebegauna žmonės elementarių gydymo paslaugų be siaubingų eilių ar kyšių? Ir ligos išlaidos ne momentinės, bet vienam asmeniui besitęsiančios kelius dešimtmečius. Kokie milžiniški pinigai! Ir valstybė kažkodėl nenori šių problemų spręsti iš esmės?

Lėtinės neinfekcinės ligos kainuoja milijardus ir jų didžiąja dalimi galima išvengti. Tai nėra kokių šarlatanų, „nemokslo“ nuomonė. Tai yra tos pačios Pasaulio sveikatos organizacijos, kuri apibendrina mokslininkų duomenis, teiginys. Apie tai pasauliniu mastu, kaip naują grėsmę žmonijai nedviprasmiškai prakalbo ir Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja 2011 pavasarį savo deklaracijoje. Kažkas rimtai sureagavo, buvo paskelbtos šalyse ekstremalios „karantininės“ situacijos, kad radikaliai pakeitus situaciją? Sumažėjo sergamumas ir išlaidos šioms ligoms gydyti?

Juk seniai Pasaulio sveikatos organizacija teigia, kad nuo medicinos tepriklauso tik apie 10 proc. žmogaus (individualiu atveju skirtingai) sveikatos, o didžiąja dalimi nuo paties žmogaus gyvenimo būdo, visuomeninės tvarkos, psichinės, dvasinės situacijos.

Sveikatos ar ligų gydymo sistema?

Ne vieną esu papiktinęs pasakymu, kad Lietuvoje nėra sveikatos sistemos, o tik ligų gydymo sistema. Jos net nebandoma sukurti.

Viešuosiuose pirkimuose ar versle visada yra esminis principas – išspręsti problemą, sukurti produktą optimaliausiu kainos ir rezultatyvumo, efektyvumo santykiu. Kaip šiandien valstybiniu mastu yra sprendžiamas žmonių sveikatos klausimas susijęs su lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis – į jokias logiškas skaičiavimo ribas visiškai netelpa. Kaip tik „sistemai“ norisi, kad problema nebūtų išspręsta, kad ji būtų tęstinė, lėtinė. Nes tada jai spręsti galima vėl ir vėl įsisavinti naujus labai didelius pinigus.

Kai kokiame mažesniame projekte neefektyviai vykdomas procesas, ką sakome, kad tai baisi korupcija ir pan. Bet kai taip daro valstybė kaip visuma, mums pasidaro visai normalu, nors tai yra neįsivaizduojamo masto korupcija – „pastangos“ nespręsti problemą, kad tai sistemai visada reikėtų pinigų, būtų galima parodyti poreikį. Tiesi kelią, bet specialiai vingiais, kad tik galėtum daugiau įsisavinti pinigų. Ir kaip žinia, to finansinio poreikio reikia vis daugiau, nes medicininės technologijos tobulėja, brangsta, žmonės nenori būti gydomi kokiu pasenusiu vaistu, aparatu. Taip ši valstybinė, tarptautinė korupcija tik dar labiau didėja. Ir reikia aiškiai pasakyti: dabartinė gydymo (sveikatos) sistema nėra nei efektyvi ar solidari, kas labai akcentuojama. Ji labai palanki plataus masto subtiliai korupcijai, bet ne žmonių sveikatai.

Bet jokiu būdu nenoriu supriešinti gydymo ir sveikatos (sveikatos stiprinimo, sveikatingumo) sistemų.Tarp savęs jos gali būti konkuruojančios ir bendradarbiaujančios – esmingai prisidedančios prie žmogaus sveikumo dvasine, psichine, fizine ir visuomenine prasmėmis. Bet nedviprasmiškai pirmenybė turi būti skiriama visuminiam sveikatingumui – tai efektyviausia ir rezultatyviausia.

Šiandieninė moderni ir dar milžiniškais šuoliais tobulėjanti ir, kaip sakoma, daranti stebuklus medicina sprendžia žmogaus gyvybių, sunkių ligų atvejus. Ir tai neįkainuojamas žmonijos pasiekimas. Tačiau lėtinių neinfekcinių ligų augimas tiek išsivysčiusiose, tiek besivystančiose (kuriose anksčiau jos nebuvo tiek aktualios) šiandien yra milžiniškas iššūkis apie kurį prakalbo ir Jungtinės Tautos, bet jos balsas visai buvo neišgirstas. Suprantama kodėl: žmonės nori gyventi betkaip, gydymo sistema nori turėti klientų, bet taip ir judama link sveikatos-gydymo paslaugų išpūtimo ir jų neefektyvumo.

Vykdant visokias gydymo sistemos reformas iš jos įstaigų pavadinimų dingo žodžiai „gydymas“, „medicina“, visur buvo apvilkta „sveikata“, „sveikatos“. Kauno medicinos universiteto nebeliko, tapo sveikatos, ligoninės ir ambulatorijos taip pat tapo sveikatos centrais. Šios įstaigos yra tam, kalbant mokslinias terminais, kad žmogų išvestų iš ligos į poligę, kad jau žmogus pats galėtų stiprinti savo sveikatos išteklius, imunitetą. Ir pati tariamoji sveikatos apsaugos ministerija jokiu būdu ne gydymo ar medicinos, o „sveikatos“! Į tokius centrus einama surasti sveikatos? Galima įtarti, kad ir Valstybinė ligonių kasa prie SAM tikriausiai taip pat bus pervadinta „Sveikatos kasa“, nors finansuoja tik gydymą, o ne sveikatingumo, sveikatos išsaugojimo priemones.

Todėl aiškiai ir reikia „sustatyti“ terminus, kur yra sveikata, o kur liga, ligos gydymas, pirminė ir antrinė prevencija. Kokius milžiniškus pinigus kainuoja gydymas, kiek žymiai pigiau yra prevencija, sveikos gyvensenos įdiegimas. Ar solidarumas yra atimti pinigus iš sveikų žmonių, kurie stengiasi nesusirgti ir atiduoti tiems, kurie piktybiškai naikina savo sveikatą ir tikisi aukščiausio lygio gydymo? Ar tai ir yra solidarumas? Ar iškrypusios sistemos korupcinis funkcionavimas? Ir vėl, mokestis vadinamas ne „ligų gydymo“, bet „privalomojo sveikatos draudimo“, kuris yra labai didelis ir naudojamas pasibjaurėtinai neefektyviai ir neteisingai.

Kad ir kaip paradoksalu, bet sveikatos ir gydymo sistemos yra ir skirtingos nors ir panašios savo tikslu, bet metodas, procesas visiškai skirtingas – tiek kainos tiek rezultatyvumo prasme. Idealiai sakant, gydymas turėtų būti tik vienas iš sveikatos sitemos aspektų. Ir jis gali būti įvairus, priklausomai nuo paciento būklės, ligos stadijos: štai Lietuvos sveikatos mokslų universitetas rengia „gyvenimo būdo medicinos“ magistrantus, tačiau kokį realų vaidmenį jie turi visoje gydymo sistemoje?

Reaguojant į kovos su korona priemones. Ar jos nėra brangesnės sveikatos ir gyvybių prasme? Kai ribojamas fizinis aktyvumas, žmonės nervuoti, įbauginti, supykdyti. Ar tada labiausiai ir nesilpsta bendrasis imunitetas? Beje, ir cholesterolio perteklius organizme tik 30 proc. priklauso nuo maisto, o didžioji dalis nuo jausmų, nuotaikos, minčių ir emocijų. Kiek tos drastiškos prievartinio skiepijimo priemonės atėmė sveikatos sveikai gyvenantiems žmonėms?

Mokslas, farmacija, lobizmas

Esu pasiskiepijęs nuo COVID-19 dar pavasario pabaigoje, kai nebuvo agresyvaus prievartavimo, ir nesu joks antivakseris. Nei miriau, nei buvo kokių komplikacijų ar mažiausių reakcijų į skiepą. Bet jo nesureikšminu, nei jis mano gyvybę atėmė, nei jis išsaugojo mano gyvybę. Sveikatos šaltinių, bendrojo imuniteto stiprinimo reikia ieškoti visai kitur. Bet tokios prievartinės, diskriminacinės ir net absurdiškos priemonės, kaip dabartinė valdžia siekia visus paskiepyti šia vakcina yra vertai kelianti pasipiktinimą, kas ir išreikiama protesto mitingais. Idėjos, projektai, kad be galimybių paso negalėjimas važiuoti visuomeniniu transportu, sveikų žmonių nušalinimai nuo darbo, kol neįrodyta kitaip ir panašiai. Tai būtent nuo skiepijomosi atgraso abejojančius, žmonės, jausdami tokį prievartavimą, dar labiau imlūs visokioms sąmokslo teorijoms.

Pasakiau, kad pasiskiepijau, tai pavojus – neįtikti nei vieniems, nei kitiems. Nemaža dalis visuomenės nori suabsoliutinimų, kraštutinumų, o aš siekiu visus būtent paraginti jų vengti, girdėti skirtingą nuomonę argumentus, kad ir dalinę tiesą ir ieškoti darnaus sugyvenimo visiems.

Vienas iš dabar viešai komentuojančių pandemiją profesorius virusologas mokslinėje konferencijoje, kurioje dalyvavau ir aš, savo pranešimo pradžioje pateikė savotišką viešųjų ir privačiųjų interesų deklaraciją, kad gauna finansavimą iš farmacijos bendrovių, bet tai neturi įtakos jo moksliniams tyrimams. Šiaip politikoje reikia ne tik deklaruoti, bet ir nusišalinti. Mokslo srityje, komentavime procesų viešai – kitokios taisyklės? Čia jau mūsų tikėjimo klausimas: turi ar neturi įtakos mokslui tie pinigai?

Ar reikia be kritiškumo tikėti ir Pasaulio sveikatos organizacija? Ji nėra vienas mažas šventųjų biuriukas, tai nemaža organizacija su skirtingais profiliais, skyriais. Joje nesilanko verslo interesų grupių atstovai, lobistai? Jie tik po šalių vyriausybes ir parlamentus zuja?

Manau suprantame, kad čia taip pat vykdomos stiprios sprendimų priėmimų įtakos akcijos. Į tai dėmesį atkreipė ir Advokatų tarybos pirmininkas prof. Ignas Vėgėlė.

Sąmokslo teorijos, bendrasis ir specifinis imunitetas

Sužinoję, kad esu paskiepytas nuo COVID-19 , gal kai kas ir nebeskaito šio straipsnio, manydami, kad jau esu “čypuotas”, manyje yra įrašyta automatiškai klaidinga informacija. Bet kelis žodžius susikalbėjimo labui apie įgimtąjį, bendrąjį ir specifinį imunitetą.

Bendrasis, įgimtasis imunitetas, ir specifinis yra gana tampriai susijęs, bet kiek skirtingi dalykai. Nesu istorikas, bet šiaip viena iš mėgstamų domėjimosi sričių yra istorija: pasaulio, kultūrų, religijų, visuomenių kaitos, žmonių ir pan. Tai nepripažinti vakcinacijos laimėjimų bent kiek domintis istorija, būtų nesusipratimas. Bet kviečiu matyti ir tą mokslinį faktą, tyrimus, pavyzdžius, kad rimtomis, kryptingomis sveikatingumo pastangomis, priemonėmis sustiprinus bendrąjį imunitetą, galima bent dalinai apsieiti ir be kai kurių specifinio imuniteto skiepų. Tai taip pat verta rimto vertinimo, platesnių studijų.

Kokių priemonių ėmėsi vyriausybės dėl COVID-19, tokių imsis ir lėtinių neinfekcinių ligų koronos atveju?

Mano inciatyva surinkus per 300 nevyriausybinių organizacijų parašų po memorandumu „Dėl Lietuvos žmonių sveikatos išsaugojimo“, Seimas paskelbė 2013 Sveikatingumo metus. Bet jiems bent kažkiek suteikti turinį buvo palikta pačiom sveikatingumu užsiimančioms nevyriausybinėms organizacijoms. Seime surengta ne viena konferencija, kurioje pristatyti sveikatingumo pavyzdžiai, modeliai įvairiems žmogaus amžiaus tarpsniams – vaikų, paauglių, šeimų, viduramžio sveikata, būtent vyresnių, kur vyrauja ligos, kokie sveiki gali būtų septyniasdešimtmečiai, aštuoniasdešimtmečiai.

Ar buvo kažkas padaryta sistemiškai, kad įveikus tą lėtinių neinfekcinių ligų epidemiją ar pandemiją? Alkoholio kontrolės srityje vyko esminis lūžis, kuris akivaizdžiai pasirodė ir sumažėjusiame sergamume tiesiogiai su alkoholiu susijusiomis ligomis, tačiau sveikatingumo diegimo platesniame, savanoriškame, asmenų skatinimo ir sisteminiame lygmenyje neįvyko jokių rimtų pokyčių. Kol galiausiai iškilo neapibrėžta, koronos problema, prieš kurią tariamai nublanko tūkstančiai pirmalaikių mirčių nuo lėtinių neinfekcinių ligų. Tai gal galiausiai tiek dėmesio, priemonių skyrusi vyriausybės dėl COVID-19, efektyvių veiksmų imsis ir dėl lėtinių neinfekcinių ligų koronos?

Autorius yra sveikatingumo metų iniciatorius