Jūratė Katinaitė. Moterišku bateliu įžengti į vyrų viešpatiją

Kovo 8-osios išvakarėse Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro vadovas Gintaras Rinkevičius LVSO koncertų salėje užleidžia dirigento pakylą jaunajai kolegei Giedrei Šlekytei. Atrodo, kad jau nieko nebestebina ir nebepiktina (!) moteris su batuta, nors dar prieš keliolika metų dėl ne(pasi)tikėjimo moters mostu buvo galima prisiklausyti piktų replikų į valias.

Simfoninis orkestras porą šimtmečių buvo galingų vyrų viešpatija. Kaip patys dirigentai mėgsta juokauti, jų profesija – daužyti orą. Tačiau jei nuo jėgos terminų pasuksime link kitokių metaforų, pavyzdžiui, prakalbinti muziką, tuomet nebe dirigento lytis, o gebėjimas kalbėtis muzikos kalba tampa svarbiausia šios profesijos savybe.

Šįkart turėsime progos įsiklausyti į Giedrės mostą, į kurį jaunoji menininkė jau sukaupė nemažą patirtį. Muzikos mokslus pradėjusi Vilniaus M. K. Čiurlionio menų mokykloje, vėliau ji baigė studijas Graco atlikimo menų universitete, Leipcigo muzikos ir teatro akademijoje bei Ciuricho menų universitete. Nuoseklus darbas, ryškus talentas ir sėkmingi dirigentų konkursai pamažu atvėrė jaunajai atlikėjai vis didesnes scenas. Giedrė vadovauja Linco Brucknerio orkestrui, jos pavardę jau gerai įsiminė Berlyno, Miuncheno, Vienos, Londono, Kopenhagos, Hamburgo, Dalaso, Teksaso, Frankfurto, Ciuricho ir kitų muzikos centrų operos teatrų ir koncertų salių publika. Į Vilnių ji atvyks iš Londono, kur karališkojoje festivalių salėje koncertuos su prestižiniu „Philharmonia“ orkestru, o pavasarį be pasirodymų Europoje dar laukia koncertai su NHK orkestru Tokijuje.

Vilniuje Šlekytė pasirodys su kita jaunąja Lietuvos žvaigždute – pianiste Onute Gražinyte. Iš muzikų dinastijos kilusi muzikantė, žymiosios dirigentės Mirgos Gražinytės jaunesnioji sesuo, prieš dešimtmetį baigė M. K. Čiurlionio menų mokyklą, vėliau mokėsi Hanoverio ir Berlyno Hannso Eislerio muzikos akademijose. Muzikantės tarptautinė karjera įsibėgėja, o pagreitį jai suteikė puikių recenzijų pelnęs estų gyvojo klasiko Arvo Pärto muzikos albumas (2020), kurį išleido vokiečių kompanija „Accentus Music“. Pärto kūrinius Onutė įgrojo kartu su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, diriguojamu Modesto Pitrėno. „Kuo ilgiau klausaisi pianistės, tuo labiau jauti, kaip lengvai ir saugiai ji sklando Pärto muzikinėje visatoje“, – apie Gražinytės atlikimą rašė žurnalas „Pizzicato“.

Kovo 7 d. Vilniuje skambės Onutės atliekama vokiečių romantiko Roberto Schumanno Koncerto fortepijonui ir orkestrui a-moll (1845) solo partija, kuri nėra virtuoziška ir puošni, kaip buvo įprasta XIX amžiuje. Puošnumas, virtuoziškumas, efektai nebuvo Schumanno stiliaus savybė. Užtat čia atsiskleidžia poetiška, subtili būsena, kuri nepaleidžia klausytojo visas tris dalis.

Na, ir dar vienos ryškios Lietuvos moters kūrybą patirsime šiame koncerte. Tai Ramintos Šerkšnytės opusas „Vasarvidžio giesmė“ styginiams ir mušamiesiems. 2009 m. kūrinį užsakė Gidonas Kremeris ir atliko su savo vadovaujamu orkestru „Kremerata Baltica“. Kompozitorę įkvėpė vidurvasario saulėgrįža – ilgiausios dienos ir trumpiausios nakties metas. Kūrinio idėją autorė nusakė taip: „Man vidurvasario nakties laikas kupinas paslapties ir jaudinančio artėjančio ryto laukimo. Savo kūrinį sukomponavau kaip savotišką panteistinę dainą, kurioje pradinės melodijos, kilusios iš atskirų natų, po truputį skleidžiasi į spalvų ir formų įvairovę“. Šerkšnytės muzika įtraukia klausytoją meistriškai valdoma emocijų dinamika.

Koncerto pradžiai dirigentė pasirinko subtilių spalvų prisodrintą elegantišką prancūzų romantiko Hectoro Berliozo Meilės sceną iš chorinės fantazijos „Romeo ir Džiuljeta“ (1839), o pabaigai – žaižaruojančią, efektingą Simfoninę fantaziją iš Richardo Strausso operos „Moteris be šešėlio“. Opera rašyta Pirmojo pasaulinio karo metais, Straussui jau užsitarnavus šlovę su „Salomėja“, „Elektra“, „Rožės kavalieriumi“… Premjera įvyko jau po karo, 1919 m. Vienos operoje, sugriuvus Austrijos-Vengrijos imperijai ir negrįžtamai pasikeitus gyvenimui sostinėje. Libretą, grįstą J. W. Goethes rinkiniu „Vokiečių emigrantų pokalbiai“, naujajai operai rašė ištikimasis Strausso kolega Hugo von Hofmannsthalis, prisidėjęs prie ankstesnių Strausso operų sėkmės. Hofmannsthalis laisvai elgiasi su Goethe’s medžiaga, pridėdamas dviejų sutuoktinių porų idėją – imperatoriaus ir imperatorienės, atvykusių iš fantastiškos karalystės, ir dažytojo bei jo žmonos, priklausančių paprastam pasauliui. Čia yra ir arabų pasakų rinkinio „Tūkstantis ir viena naktis“, brolių Grimmų pasakų motyvų ir citatų iš Goethe’s „Fausto“. Opera sumanyta kaip meilės, kuri tampa pilnaverte tik per vaikų gimimą, pasaka: moteris, kuri neturi šešėlio, negali susilaukti vaikų…

Simfoninę fantaziją kompozitorius sukomponavo jau po Antrojo pasaulinio karo 1946 m., gyvendamas Šveicarijoje, nes gimtojoje Vokietijoje buvo nepageidaujamas dėl savo ankstesnių ryšių su naciais. Suprasdamas, kad jo operos dar gali ilgai negrįžti į sceną, jis iš operos muzikos sudarė koncertinę Simfoninę fantaziją, kuri daug sklandžiau įsiliejo į koncertinį repertuarą.

Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro koncertas „Onutė Gražinytė, Giedrė Šlekytė ir LVSO“ įvyks kovo 7 d. 19 val. LVSO koncertų salėje. Dirigentė Giedrė Šlekytė. 18.15–18.45 val. LVSO koncertų salės antrojo aukšto fojė muzikologė Jūratė Katinaitė klausytojams pasakos apie koncertą. Bilietus platina LVSO koncertų salės kasa ir Bilietai.lt. Orkestro generalinis rėmėjas – „Embank“, mecenatas – advokatų kontora „Cobalt“.