Per „Svoboda” radiją išklausiau labai įdomų pokalbį su Maskvos Analitinio Levada-centro moksliniu vadovu (ilgamečiu direktorium, bet jai jis buvo paskelbtas „užsienio agentu”, teko jį pakeisti kitu direktorium) Levu Gudkovu. Viso pokalbio neperpasakosiu, tik pasidalinsiu pora išvadų, kurias būtina žinoti ir įsisąmoninti visiems, kam rūpi karas Ukrainai ir jo pasekmės.
L. Gudkovas pažymi, jog karo pradžioje buvęs šioks toks pasimetimas ir dalies rusų visuomenės išgąstis ir dėl Europos sankcijų, ir apskritai dėl ateities, pasikeitė, ir dabar tenka konstatuoti sustiprėjusią „konsolidaciją” (cituoju L. Gudkovą) aplink V. Putiną ir pritarimą jo politikai. L. Gudkovas nurodo ir tokios konsolidacijos priežastis.
Pirma – valdžia buvo pasiruošusi neutralizuoti tokias nuotaikas įvairiomis nuolaidomis, piniginėmis priemokomis.
Antra – buvo sustiprintas propagandos aparatas, ir rusus pavyko įtikinti, kad šauniosios armijos dėka karas niekada neperžengs Rusijos sienų.
Pastaroji išvada turėtų skaudžiai įgelti ukrainiečių kariams bei įskelti juose nusivylimo „draugais” iš Vakarų kibirkštį. Mat, ir ukrainiečiai, ir kiekvienas europietis, mokantis skaityti ir girdėti (būtent – girdėti, o ne tik klausytis) gerai žino, kad ne šaunioji Putino armija apgynė Rusiją nuo to, kad karas neperžengtų Rusijos-Ukrainos sienų, o apgynė Putino draugeliai Europoje, besirūpinantys, kad ukrainiečių pergalės nesuteptų Putino veido ir nesužeistų jo užpakalio.
Tai liudija ne tiki Macrono ar Scholzo atviri pasisakymai (galima prisiminti ir ankstesnius Kissingerio pavapėjimus…), bet ir nuolatiniai perspėjimai, teikiant Ukrainai būtiną ginkluotę: ak, tik šiukštu, žiūrėkit, kad raketos neperskristų į Rusiją!
Tai dabar žiūrim, ką turim: turim Rusijos visuomenės, pajutusios Putino nebaudžiamumą ir savo uodegų saugumą, nusiraminimą ir padidėjusį pritarimą Putino politikai.
Ačiū Putino draugams Europoje ir JAV .
Dar vienas nemalonus Levada-centro pastebėjimas: į Putiną ir savo ateitį Rusijoje „atsigręžė” kaip tik ta Rusijos visuomenės dalis, su kuria pirmaisiais karo mėnesiais demokratiškasis pasaulis siejo savo lūkesčius, jog kaip tik jų protestams pavyks sustabdyti karo veiksmus ar net pakeisti Rusijos politiką.
Tai – pakankamai išsilavinęs ir pakankamai finansiškai stabilus jaunimas, kuris, karui prasidėjus, buvo pajutęs pavojų SAVO gerbūviui, savo ateičiai.
Tačiau dabar jis patikėjo savo gražia ateitimi Rusijoje, su Putinu.
Dar kartą ačiū Putino ištikimiems draugams Europoje ir JAV!
Labai įdomūs ir taiklūs autorės pastebėjimai. Faktas, kad dabartinis pasaulis nekreipia dėmesio į kasdien Rusijos daromus šiurpius nusikaltimus, Ukrainoje žūstančius ir sužalojamus žmones, rodo, kad iki šiol nesukurta jokia sistema, galinti pašalinti karą iš tikrų arba tariamų konfliktų sprendimo būdų ir užkirsti kelią rusiškojo šovinizmo ir nacizmo plitimui. Kiek dar laiko reikės, kad tokia sistema atsirastų?
Kada Vakarai suprs, kad Rusija visada buvo ir liks grobuoniška ir ekspansionistinė valstybė? Kad vienintelė išeitis-suskaldyti Rusiją į nacionalines valstybes,pnašiai kaip buvo padaryta su Vokietija po II Pasaulinio karo. Kai Pasauliui gręsia globalios katasrofos, teritoriniai ginčai būtų juokingi, jei nebūtų tokie tragiški.
Ačiū profesorei Jūratei už tikrai vertingas įžvalgas.
matosi, kai kalbinyke tampa uzsienio apzvalginyke – nei vienas nei du… Mociute pam iršo kiek tie vakarai padeda stabdyti putino aligatorių…