Respublika.lt
1990 kovo 15 d. dienraštyje „Lietuvos rytas“ buvo paskelbtas vieno iš Sąjūdžio kūrėjų ir lyderių Arvydo Juozaičio straipsnis „Istorinė klaida“.
Nerimą A. Juozaičiui sukėlė galimai neišvengiama konfrontacijų tarp skirtingas pozicijas užimsiančių žmonių, kai Atkuriamojo Seimo pirmininku buvo išrinktas Vytautas Landsbergis. „Nerimo objektas akivaizdus – Aukščiausiosios Tarybos pirmininko figūra. Jau prieš rinkimus buvo aišku, kad V. Landsbergis teturi galbūt tik pusę to populiarumo tarp Lietuvos gyventojų, kokio yra sulaukęs A. Brazauskas. /…/ Nauja Aukščiausioji Taryba turi savo rankose labai daug ką. Bet ne viską, kad galėtų, atlikusi pirmą žingsnį, nebepaisyti savo rinkėjų valios. Jeigu nepaisys – bus blogai: pakibs ore dauguma jos sprendimų, ir prievarta prisiartins“.
Juozaičio manymu, jei V. Landsbergis, likus dviem kandidatūroms į AT pirmininko postą, būtų korektiškai atsisakęs savosios, „siūlydamas balsuoti už konkurentą, sau paprašydamas pavaduotojo vietos, būtų laimėta labai daug“. O tarp tų laimėjimų – tautos vienybė…
Kiek A. Juozaitis klydo, o kiek tiesos būta jo įžvalgose – žiūrime ir matome. Vienybės pas mus šiandien – tikrai didžiausias deficitas. Bet ar būtume tapę vieningesni, jei valdžių pasiskirstymas būtų vykęs pagal A. Juozaičio scenarijų, drįstu abejoti.
Nuo tos dienos Juozaitis parašė dar daug visko.
Rašo jis ir šiandien. Ką tik „Respublikoje“ ir „Vakarų eksprese“ paskelbtas jo „Atviras laiškas „Bičiuliui“ („Bičiulis“ – Kelmės rajono laikraštis; J.L.).
Pretekstas laiškui – laikraščio Nr. 52 paskelbtas Nijolės Petrošiūtės straipsnis „Apie trumpą atmintį“, kuriame Juozaitis išskaitė daugybę „pramanų, ideologinių štampų“ ir apibendrino: „gryna demagogija, iškraipanti ir dabartį, ir praeitį“.
Deja, „ištraukti“ iš interneto minėto N. Petrošiūtės straipsnio nepavyko. Internetas paslaugiai siūlė tai minimą A. Juozaičio straipsnį, tai kitus kritikuojamosios autorės straipsnius, net „pasiūlė“ dar ir Agnę Petrošiūtę, kuri manęs nesudomino. Todėl atsiprašau skaitytojų, kad negaliu komentuoti N. Petrošiūtės straipsnio ir turiu apsiriboti tuo, ką radau Juozaičio „Laiške…“.
Sprendžiant iš A. Juozaičio komentarų, N. Petrošiūtė neigiamai įvertino Kauno mero idėją pastatyti Kaune paminklą prezidentui A. M. Brazauskui. N. Petrošiūtė, kaip citavo Juozaitis, rašė: „Na ir užkūrė bjauriai dūmijantį nesantaikos laužą Kauno meras Visvaldas Matijošaitis, paskelbęs, kad Kaune ketina statyti paminklą Prezidentui Algirdui Mykolui Brazauskui“.
Būtent į šitą Petrošiūtės sakinį iškart atsiliepia iki sielos gelmių pasipiktinęs Juozaitis: „Bjauriai dūmijantį nesantaikos laužą“? Algirdas Brazauskas? Ar Matijošaitis? A. Brazauskas yra pirmasis visų piliečių, lietuvių ir žemaičių išrinktas Prezidentas. Jo skulptūrai tikrai yra vietos istorinės Prezidentūros Kaune sodelyje.“
Kaip žinome, Kauno mero ketinimas dėl paminklo sukėlė išties karštas diskusijas. Yra šalininkų, yra priešininkų. Nuomones reikšti gali visi, bet teisė į sprendimą, kam kokius paminklus statyti Kaune, manyčiau, pirmiausia priklauso kauniečiams ir jų išrinktam merui. Ne kokiai nors partijai, ne „žinomiems asmenims”, kaip mėgsta išsireikšti mūsų švelniai pageltusi žiniasklaida, o „paprastiems žmonėms”, kauniečiams. Žinoma, kauniečiams pirmiausia reikėtų apsispręsti, ką jie savo mieste nori pagerbti, ar inžinierių statybininką, daug nusipelniusį Kaunui, ar pirmąjį atkurtos Lietuvos Respublikos prezidentą, kuris kaip Prezidentas, niekada nerezidavo Kaune.
Beje, meras Matijošaitis išgirdo ir paprastų, ir nepaprastų žmonių nuomones, jog ketinimas statyti paminklą A. M. Brazauskui istorinės Prezidentūros sodelyje neturi nei istorinio, nei kultūrinio pagrindo. Istorinė pirmoji, 1918 metų Lietuvos Respublika nėra tapati dabartinei. O 1990-ųjų metų LR nėra pirmosios Respublikos klonas. Yra ir teritorinių, ir administracinių skirtumų, ką liudija ir skirtingos sostinės. Tai – istoriniai faktai, kurių nereikėtų jaukti nei Kauno merams, nei kultūros grandams, kaip A. Juozaitis.
Istorinės Prezidentūros sodelyje, mano galva, labiau dera įamžinti „Kauno Lietuvos” prezidentus, o tie, kurie rezidavo, reziduoja ir reziduos sostinėje Vilniuje, turi teisę būti vienu ar kitu būdu įamžinti būtent Vilniaus prezidentūros erdvėse. Būtų bent logiška ir nereikėtų užsiimti visuomenę erzinančiais kažkokiais „kokybiniais“ vertinimais.
O dabar laikas paaiškinti, kodėl aš visgi nutariau viešai atsiliepti į A. Juozaičio laišką, nors ir buvo patarėjų, raginusių apsimesti, jog tokio laiško nėra ir nebuvo.
Deja, tylėti negaliu dėl to bjauraus šešėlio, kurį A. Juozaitis metė ant Sąjūdžio (ne moderniosios ar LKP įpėdinių) tautos gerbiamo Antano Terlecko atminimo.
Ne mažiau, nei N. Petrošiūtė, savųjų „meilės aistrų“ vienam politiniam asmeniui kankinamas A. Juozaitis mėgina apginti A. M. Brazauską nuo jam priskiriamos frazės, kurioje jis Lietuvos trispalvę išvadinęs „skuduru“.
Juozaitis rašo: „Ne, tai nėra A. Brazausko frazė. Frazė galėjo nuskambėti tik Antano Terlecko komandoje, o ją pagavo Vytauto Petkevičiaus liežuvis, kuris buvo šmaikštus. Aš vedžiau tą pirmąjį, pavojingiausią Sąjūdžiui mitingą, jam gimstant (pirmą tokio masto mitingą po 1940 metų okupacijos). Man geriau nei kam kitam reikėjo girdėti, kas sakoma iš LKP CK atsiųstos komandos lūpomis, kodėl ji nepakyla į sceną. Taip, LKP komanda išsigando mitingo gausom, jai buvo nesuprantamas lūžis, kuris vyko prieš akis. Ir toje sumaištyje A. Brazauskas tylėjo, o A. Terlecko komandai ir kitiems šaukliams buvo lengviau svaidytis žodžiais.“
Kas (be užsislaptinusių putinistų) patikėtų, kad A. Terleckas ar kas nors iš jo komandos būtų galėjęs skuduru išvadinti vėliavą valstybės, dėl kurios garbės ir laisvės jie kalėjo kalėjimuose, kentė tremtyje? Gal būt, A. Terlecko „komandoje“ buvo ir vienas kitas emocijas prastai valdęs jaunas žmogus, bet jei A. Terleckas būtų išgirdęs apie „skudurą“ (ar jei A. Juozaitis jam laiku būtų apie tai pranešęs), jis būtų savo rankomis tokius žodžius sugrūdęs smarkuoliui į gerklę.
Tikrai, pagalvokim ir paklauskim pono A. Juozaičio, kodėl jis tylėjo, kodėl jis tiek metų leido galimai neteisingai kaltinti mylimą politinį veikėją, o rėžė „pravdu-matku“ (rus. „tiesą-močią“) tik dabar, kai nei žodžio, nei veiksmo kišenėje neieškojęs Lietuvos laisvės lygos įkūrėjas jau nebegali pateikti savosios tiesos? Bailumas? Ar viltis, kad dabar ant mirusio galima šnekėti, ką nori (kaip kai kas šneka ant Justino Marcinkevičiaus…), ir neatsiras, kas paprieštaraus, apgins?
Nežinau, neprisimenu, kokias versijas, mėgindami suprasti priežastis, paskatinusias anuomet Juozaitį užleisti savo vietą rinkimų į Atkuriamąjį Seimą sąraše A. Brazauskui, o vėliau ir „Istorinę klaidą“ sukurti, pateikė anų dienų įvykių liudininkai. Tačiau šiandien atsakymą į klausimą, kodėl žodį „skuduras“ Juozaitis sumanė prikabinti A. Terlecko „komandai“, aš pasistengiau rasti, pasiklausinėjusi artimoje A. Terlecko aplinkoje. O atsakymas toks: A. Terleckas buvo pirmasis žmogus, kuris viešai paskelbė, jog taip Lietuvos trispalvę išvadino A. M. Brazauskas. Todėl ir niršta ant jo A. Juozaitis.
Jei toks atsakymas kažkurio skaitytojo, netenkina, ieškokite geresnio.
O pabaigai – informacija apie tai, kas lėmė Brazausko pergalę prezidento rinkimuose. Nes tai – ne vien ypatinga rinkėjų meilė ir pagarba, kaip mėgina mus įtikinti A. Juozaitis. Svarbų vaidmenį galėjo suvaidinti pinigai. Rusijos pinigai.
Kalbų apie Rusijos pinigus Brazausko rinkiminių pažadų ir dovanų krepšelyje buvo jau ir anuomet, iškart po rinkimų. Bet kalbos kalbomis ir liko. Tačiau praėjus keliems mėnesiams po rinkimų mano draugai Sankt Peterburge, kur aš tuomet gyvenau ir dirbau, pasidalijo informacija apie tai, kad tokie pinigai išties plaukė iš Rusijos į Vilnių, bet aplinkiniais keliais, ne stačiai iš Maskvos, o iš Murmansko (kur, beje, anot gandų, prieglobstį po Medininkų skerdynių buvo radę keletas aršiausių OMONo skerdikų…). Maža to, draugai pasisiūlė nuvykti į Murmanską ir patikrinti, kiek toje informacijoje tiesos, o kiek – tik spėjimų. Bet kadangi jiems nestigo ryžto, tačiau stigo būtinų lėšų tokiai kelionei, prašė manęs tarpininkauti (aš dar tebebuvau Lietuvos vyriausybės įgaliota atstovė Sankt Peterburge, savotiška būsimo konsulato vizija), kad Lietuva apmokėtų jiems komandiruotę ir su tyrimu susijusias išlaidas. Aš skubiai ištransliavau šitas žinias kai kuriems konservatoriams, kurie, be abejo, skaudžiai pergyveno savo remiamo kandidato pralaimėjimą, bet mano pasiūlymas-prašymas jų visai nesudomino. Visai, visai.
Tačiau po kelerių metų, artėjant kitiems rinkimams, aš iš Vilniaus, iš konservatorių, netikėtai gavau prašymą visgi organizuoti „ekspediciją“ į Murmanską ir išsiaiškinti galimą rusiškų pinigų kelią į Brazausko rinkiminę kampaniją.
Pamėginau. Kreipiausi į tuos bičiulius rusus, kurie buvo ketinę vykti į Murmanską. Bet… Rusijos politinis klimatas jau buvo smarkiai pasikeitęs, buvo atsistatydinusi demokratinė Jegoro Gaidaro vadovaujama vyriausybė, A. Sobčako, pirmojo Sankt-Peterburgo mero žvaigždė jau buvo nusileidusi, tad mano draugai griežtai atsisakė kur nors vykti, pareiškę, kad „traukinys jau išvažiavo“, o jie savo gyvybėmis rizikuoti nenori. Dar ir man patarė daugiau į tą problemą nesigilinti, jei noriu ilgai ir laimingai gyventi.
Tad pikantiška, pirmąjį atkurtos Lietuvos Respublikos prezidentą galimai kompromituojanti informacija liko nepatikrinta, bet mano akyse ji prie moterų (ir kai kurių vyrų) numylėto pirmojo Prezidento įvaizdžio prideda tokių spalvų, kad, geriausiu atveju, tik patylėčiau, nutaisiusi mąslų ir „išmintingą“ veidą, jei tauta imtų aiškintis, kuris geresnis (ar blogesnis), A.M.B. ar V.L.
„Klaidos yra mūsų gyvenimo dalis. Svarbiausia yra mūsų atsakas į klaidą“ – pasakė italų psichologas, psichiatras Salvo Noè, ir aš jam pritariu.
