Kas iš mūsų nėra dainavęs ar bent girdėjęs dainos su priedainiu „Sugrįžki, jaunyste, alyvoms sužydėjus...“? Nebent vien „Eurovizijos“ karta…
Ir būtent jai, „Eurovizijos“ kartai, pavyko sugrąžinti Sąjūdžio kūrėjų ir rėmėjų kartą į sovietinę jaunystę, į tą jos puslapį, kurį rašė įvairūs skundikai. Slaptieji skundikai, vadinamieji stukačiai arba bildukai, ir atvirieji: draugų grupės, rašiusios laiškus aukštesnėms instancijoms ir raginusios apsaugoti visuomenę nuo, jų nuomone, ideologiškai nesubrendusių ar net žalingų elementų. „Apsaugoti“ reiškė – išmesti iš darbo, mokyklos, instituto, universiteto… Į Vilniaus universiteto Istorijos-filologijos fakultetą įstojau tais metais, kai iš jo buvo išmestos trys geriausios lietuvių literatūros dėstytojos. Ir dabar prisimenu tą įtampos, net baimės atmosferą, kuri padvelkdavo kaskart įėjus į katedrą…
O trečiais studijų metais panašiai buvo „išprievartautas“ mūsų kursas, kai, prisipažinusi, jog yra tikinti katalikė, iš universiteto buvo pašalinta L. G., viena geriausių, gabiausių studenčių. Gėdingiausia, kad abiem atvejais skundikų vaidmeniui nutarta pasirinkti studentus, kuriuos neva papiktino „nacionalistinė“ dėstytojų paskaitų dvasia ar kurso draugės religiniai įsitikinimai. Bet ką apie ideologiją galėjo spręsti ir žinių, ir gyvenimo patirties stokojantys jaunuoliai?! Ir štai istorija kartojasi: grupė studentų skundžiasi dėstytoju, vienu Sąjūdžio kūrėjų, kad jo dėstomo kurso turinys neva neatitinka Europos Sąjungos ideologijos. Taigi kai kam sugrįžo jaunystė… Sugrįžo pačiu nesimpatiškiausiu pavidalu, nes tie, kurie skundžiasi, dar reikalauja ir slaptumo, kaip darė anų laikų „bildukai“. Ir visa tai vyksta mokslo įstaigoje daug žadančiu pavadinimu – Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas. Regis, tokia mokslo ir žinių šventovė turėtų ugdyti gero (ne propagandinio lygio) išsilavinimo, plačių pažiūrų ir subtilių, vadinamųjų diplomatinių, ne tik tarptautinių, bet ir tarpusavio santykių specialistus. O ką turime?
Labai žinomas, labai gerbiamas mokslininkas rašo labai rimtą laišką minėto instituto direktoriui, kuris tiktų jam į anūkus, ir korektiškai pasirašo: „Pagarbiai, Bronislovas Genzelis, Kovo 11-osios akto signataras.“ O „anūkas“ atsainiai, lyg santechnikui, pranešusiam apie unitazo gedimą, atsako: „Sveiki, dėkui už žinutę.“ Pasirašo pagarbiai… sau, nes nepamiršta visų turimų titulų: „Pagarbiai, prof. Ramūnas Vilpišauskas. Director/Direktorius…“ ir t. t. Beje, paraše interesantui svarbi informacija pirmiausia pateikiama anglų kalba, ir tik paskui…
