Jūratė Markevičienė: Lietuvos įstatymai nesuteikia visuomenei paveldo srityje jokių teisių, kurias turi demokratinių šalių piliečiai

Pagal architektūrologės, tarptautinės kultūros paveldo ekspertės – ICOMOS narės Jūratės Markevičienės pranešimus konferencijose ir publikacijas parengė “Pozicijos”redakcija.

Jūratė Markevičienė:

2018 m. gegužės forume kalbėjau apie visuomenės teisę į paveldą ir valstybės pareigą šią teisę užtikrinti.

Pakartosiu plačiai žinomą, nors į Lietuvos įstatymus niekaip neprisibeldžiančią tiesą, kad: Kultūros paveldas yra istorinė aplinka visais jos aspektais, atsiradusiais dėl žmonių ir vietų sąveikos slenkant laikui, visi ten išlikę materialieji praeities žmonių veiklos reliktai ir gamtiniai dariniai, įskaitant augmeniją, kurie, žmonėms veikiant, buvo suformuoti arba įprasminti kaip kraštovaizdžiai.

Tai nebeatkuriamieji ir neatsinaujinantieji kultūros ištekliai, bendrasis visuomenės gėris, užtikrinantis gyvybinį viešąjį interesą – tautų, visuomenių, bendruomenių tapatumo išsaugojimą, puoselėjimą ir tęstinumą per jų kultūrinės ir istorinės raidos liudijimų išlaikymą ir perdavimą ateities kartoms. Jis neatsiejamas nuo kitų, tvaria raida kuriamų ir palaikomų visuomenės gerovės aspektų: sociokultūrinės sanglaudos ir įtraukties, tautų ir bendruomenių tapatumo bei tęstinumo, žmonių gyvenimo ir aplinkos kokybės, ekonominės gerovės.

Kultūros paveldo apsauga yra veiksminga, lanksti, skaidri ir demokratiška teisinių, ekonominių, sociokultūrinių, aplinkosauginių ir mokslinių-techninių priemonių sistema, skirta kultūros paveldo tvermei užtikrinti, jį išsaugant, tęsiant ir perduodant ateičiai. Apsauga vykdoma visais šiuolaikinio gyvenimo aspektais integruojant kultūros paveldą į bendruosius kultūros ekologijos ir tvarios raidos procesus.

Dėl unikalios ir niekuo kitu nepakeičiamos paveldo reikšmės visuomenių ir kultūrų raidai, galimo ir esamo poveikio paveldui vertinimas yra esminis paveldo išsaugojimo proceso elementas, labai svarbi procedūra, kurią seniai taiko demokratinės valstybės, plačiai įtraukdamos visuomenę į raidos, plėtros bei kitos veiklos planų, programų, projektų, galinčių paveikti paveldą, poveikio vertinimą.

Paradoksalu, kad Lietuvos Respublikos įstatymai, nežinia kodėl, iki šiol nesuteikia visuomenei paveldo srityje jokių teisių, kurias turi daugumos demokratinių šalių piliečiai, ir apskritai nėra įteisinusi būtinybės atlikti poveikio paveldo vertinimą.

Procedūros požiūriu poveikio paveldo vertinimo procedūra iš esmės yra tokia pati, kaip Strateginio pasekmių aplinkai vertinimo (SPAV) ir Poveikio aplinkai vertinimo (PAV), o visuomenės teisės gauti informaciją, dalyvauti priimant sprendimus ir kreiptis į teismus yra pagrįstos tais pačiais principais, kuriuos aplinkos srityje visuomenei užtikrina Orhuso konvencija. Daugelyje šalių ši Konvencija taikoma ir paveldo sričiai. Tačiau Lietuvoje visuomenė visiškai atribota nuo šio proceso – valdžios institucijos, jei nori, gali, tačiau neprivalo atsižvelgti į tai, „ką ten visuomenė sako“…

Net ir aplinkos srityje visuomenės dalyvavimas iki šiol įstatymuose vadinamas „viešinimu“, t. y. informacijos teikimu (kurį nustato Orhuso konvencijos 4 str.), tačiau neužtikrina nei realios teisės dalyvauti priimant sprendimus (Orhuso konvencijos 6-7 str.), nei teisės kreiptis į teismus (Orhuso konvencijos 9 str.).

Priemonė: ICOMOS GAIRĖS:

1. Brėžia aiškia metodinę takoskyrą tarp PAV ir poveikio paveldui vertinimo procedūrų: „PAV dažnai išskaido visus įmanomus kultūros paveldo bruožus ir vertina poveikį jiems vertina atskirai, per pavienius (diskrečius) receptorius, tokius, kaip saugomi statiniai, archeologinės vietos ir konkrečiai apibrėžti žiūros taškai su savais regos laukais (kūgiais), bet nežiūri vieningai į bendrą IVV bruožų visumą.

Todėl, kai PAV taikomas Pasaulio kultūros paveldo vertybėms, jo rezultatai dažnai nuvilia, nes poveikių vertinimas nėra aiškiai ir tiesiogiai susietas su IVV bruožais. Taip pat lengviau gali praslysti nepastebėti kaupiamieji poveikiai ir laipsniškai stiprėjantys (nepalankūs) pokyčiai.“

„Jeigu taikomi įstatyminiai poveikio aplinkai vertinimai, kultūros paveldui skirtose jų dalyse būtina atsižvelgti į tas ICOMOS gairių nuorodas, kurios skirtos PAV sąsajumui su PP vertybe. Tokiomis aplinkybėmis, kai PPV atliekamas kaip PAV dalis, PPV yra ne papildinys įprastiems PAV reikalavimams, tačiau taiko kitokią metodiką, kurios akivaizdaus dėmesio centre yra IVV ir ją nešantieji bruožai. PPV turėtų būti iš anksto apibendrintas PAV atlikimo pradžioje ir pateiktas Poveikio aplinkai ataskaitoje, o visa techninė PPV ataskaita turėtų būti įtraukta kaip PAV techninis priedas (2-1-7 p.)

ICOMOS POVEIKIO VERTINIMO procedūros etapai

1 etapas. Ankstyvasis konsultavimasis
1. Ankstyvasis, atliekamas prieš pradedant PPV darbą, apima:

Ankstyvas ir tęstines konsultacijas su visomis susijusiomis šalimis ir susitarimą dėl PPV taikymo srities bei apimties ir tikėtinų lūkesčių. Jomis siekiama identifikuoti pirminį plėtros arba naudojimo kaitos siūlymą.

2. Ankstyvoje proceso stadijoje taip pat svarbu identifikuoti galimus neigiamus poveikius, nes tai suteiktų informacijos tiek plėtros projektui, tiek planavimo procesui aktyviu, o ne reaktyviu būdu.

2 etapas – Atrankos procedūra
Tai pradinis PP vertinimui būtinos darbo sudėties ir apimties nustatymas.
Atrankos ataskaita turėtų būti suderinta su visomis susijusiomis šalimis – nacionaline, regionine arba vietos valdžia, paveldo konsultantais arba valdytojais, vietos bendruomenėmis, jei prireiktų, ir kitais asmenimis.

Joje turėtų būti išaiškina, kas, kodėl ir, kaip bei kada bus atlikta, kada ir kokie numatomi rezultatai.
Jos pagrindą sudaro suderinta procedūros darbotvarkė, dėl kurios sutarė sutartų visos suinteresuotosios šalys.

Atrankos ataskaita turėtų:

• pateikti bendrą vertybės aprašą ir pristatyti jos IVV.
• apibrėžti siūlomą kaitą arba plėtrą, įskaitant kaitos arba plėtros poreikį
• pateikti vietos arba vietovės ir jos aplinkos esamos būklės santrauką
• detalizuoti bet kurias nagrinėjamas alternatyvas
• trumpai apibrėžti PPV metodologiją ir techninę užduotį
Metodologija turėtų:
• apimti organizacijas arba žmones, su kuriais bus konsultuojamasi
• detalizuoti informaciją, kuri bus renkama, įskaitant metodus ir atitinkamas studijavimo sritis, tikėtinus jautrius paveldo receptorius
• siūlomą tyrinėjimo bei vertinimo metodologiją
• Taip pat turėtų būti aiškiai nurodyta, kokių žinių apie vietą turima, kokių trūksta, t. y., kiek geras yra informacinis ir kiek juo galima pasitikėti vertinant.
• To reikėtų laikytis ir visame atliekamame vertinime.

3 etapas. VERTINIMAS

• Poveikiai – ne tik regimieji.
• Reikia įvertinti ir kitus fizinius, taip pat socialinius, kultūrinius, aplinkosauginius, net ekonominius, finansinius
Reikia apimti:
– tiesioginius ir netiesioginius,
– kaupiamuosius, laikinus ir nuolatinius
– apgręžtinus arba neapgręžtinus
– poveikius, kurie gali atsirasti kaip siūlomo plėtros projekto statybų arba užstatymo eksploatacijos veikimo pasekmės;
• Kiekvieną poveikį reikia vertinti atsižvelgiant į jo sąsajumą su PPV.
• Nustatyti kiekvieno poveikio mastą ir stiprį
• Plėtros naudą ir nenaudą

PPV ataskaitoje turėtų būti parodytas:

• visuminį vertybės, jos IVV, autentiškumo, vientisumo, būklės, konteksto (įskaitant kitus paveldo bruožus) ir jų tarpusavio ryšių supratimas;
• poveikių, kuriuos sukeltų plėtra arba kitas kaitos siūlymas, skleistės supratimas;
• Objektyvus poveikių (naudingų ir nepalankių) paveldo elementams, ypač vietos IVV, vientisumui ir autentiškumui, vertinimas;
• rizikos, kylančios IVV išlaikymui, ir tikimybės, kad esama galimos arba realios grėsmės vertybei, įvertinimas;
• naudos paveldui, kurios galėtų atsirasti dėl siūlymų, įskaitant geresnes žinias, supratimą bei informuotumą, aprašas;
• aiškios gairės, kaip galima sušvelninti poveikį arba jo išvengti;
• Vertinimą patvirtinantieji įrodymai.

Pastaba. 2022 m. pagrindinės tarptautinės paveldo apsaugos organizacijos, kurios yra oficialios UNESCO patarėjos paveldo klausimais, išleido el. knygą “Gaires ir priemonės poveikio vertinimams pasaulio paveldo kontekste”: https://openarchive.icomos.org/id/eprint/2707

Projektą „nacionalinės savimonės, etnokultūrinės tapatybės, istorinės atminties ir pilietiškumo stiprinimas“ remia SRTF