Autorė yra ICOMOS narė
Daugiau kaip prieš dešimtmetį (2009 m.) Seime konferencijoje „LIETUVOS KULTŪROS PAVELDO APSAUGOS POLITIKA“ autorės iškeltos kultūros paveldo problemos neišnyko, o jų tik padvigubėjo. Pastaruoju metu šalies kultūros paveldas naikinamas neatsižvelgiant į jokias Lietuvos ratifikuotas konvencijas. Todėl tuo metu jos darytas pranešimas tapo dar aktualesnis. Žemiau pateikiame jo ištraukas ir kai kurias iliustracijas.
Pranešime nagrinėjamos Lietuvos kultūrinio karkaso ir istorinio kraštovaizdžio suvokimo, identifikavimo ir išsaugojimo problemos, kurios iliustruojamos konkrečiais Lietuvos praktikos pavyzdžiais.
1. Kultūrinio karkaso samprata
Kultūros antropologijos apibrėžimu kultūra yra žmogui būdinga elgsena drauge su materialiais objektais, kurie naudojami kaip integrali šios elgsenos dalis. Kultūrą sudaro kalba, idėjos, tikėjimai, papročiai, taisyklės, institucijos, įrankiai, technikos, meno kūriniai, ritualai bei apeigos ir t.t.
Kultūrą taip pat sudaro žmogaus susikurtoji aplinka – daiktų ir įvykių tąsa, pagrįsta priežasties-pasekmės ryšiu; šios aplinkos paskirtis yra užtikrinti žmonių – kultūrinės sistemos gyventojų – visuomenės gyvenimo saugą ir tąsą. Todėl kultūrą galime vertinti kaip naujausią ir labiausiai išsivysčiusią priemonę gyvenimo saugai ir tąsai įtvirtinti – ši priemonė priklauso sekai, kurią pradėjo paprasčiausias refleksas (The New Encyclopædia Britannica).
Šiuolaikiniams humanitariniams ir susijusiems gamtos mokslams nekyla abejonių, jog kultūra yra universali ir dėsninga sistema, o atskiros kultūros – tam tikros visumos, savaip besiskleidžiančios laike ir socialinėje bei fizinėje erdvėje.
Visuomenių sociokultūrinė raida palieka fizinius įspaudus gamtinėje aplinkoje, kur tų visuomenių gyventa. Šių gyvenimo įspaudų visuma sudaro kultūrinį karkasą – regimąją žmogaus aplinką, kurią galima skaityti it senovinę knygą, bet dar svarbiau – tiesiog ten gyventi, nes aplinkos tęstinumas yra vienas iš svarbiausių visuomenės ir vietos bendruomenių kultūrinės tapatybės pagrindų.
Kultūrinis karkasas yra sudėtinga ir daugiasluoksnė sistema, kur gamtinė sankloda susipina su žmonių visuomenių istorinės raidos toje gamtinėje aplinkoje pėdsakais – senųjų prekybinių sausumos bei vandens kelių ir gyvenviečių tinklais, sakralinės, gynybinės ir ūkinės veiklos sistemomis…
Visa ši žmogaus veikla tikslingai arba savaime keitė gyvenamosios aplinkos geomorfologinę, erdvinę, hidrologinę bei botaninę sandarą, kūrė joje visai naujus antropogeninius darinius – inžinierines sistemas bei įrenginius, gyvenvietės, statybos ir architektūros kūrinius…
Lietuvos, kaip ir bet kurios kitos visuomenės, teritorijos kultūrinis karkasas yra daugelį šimtmečių žmogaus formuota arba įprasminta žemės paviršiaus morfologinių struktūrų sistema, kur prie trimatės fizinės erdvės pridedamas ketvirtasis – laiko ir tęstinumo (arba istorijos ir tradicijos) – matmuo, o prie regimojo (fizinio) pavidalo – suvokiamasis, sukuriamas žmogaus gebėjimo matyti sisteminius darinius ir susieti esamybę su istorine atmintimi.
Paprastai visa tai vadinama kraštovaizdžiais. Tačiau kai kuriems geografams ši sąvoka kelia abejonių – neaišku, ar kraštovaizdis yra reali žemės forma (išorinio žemės paviršiaus morfologinė struktūra) ar žemės formos vaizdas (žmogaus suvokiamas ir jo žinių bei tapatumo šiai aplinkai sąlygotas vaizdinys).
Todėl jie linkę vartoti geografinio komplekso sąvoką, nes pastarųjų darinių objektyvus fizinis egzistavimas niekam nekelia abejonių, tuo tarpu, kraštovaizdis yra pavidalas, o ginčus dėl pavidalų tikrumo pradėjo dar senovės graikų filosofai…
Kiekvienas kraštovaizdis yra tam tikra visuma, tačiau drauge priklauso bendrajai sistemai – kultūriniam karkasui. Anaiptol ne visos karkaso jungtys yra vizualinės, o mūsų laikais jos dar sunkiau įžvelgiamos, nes yra fragmentuotos arba suardytos. Ne mažiau svarbūs ir asociatyvieji ryšiai, pagrįsti mūsų žinojimu apie buvusias teritorijų sąsajas, kraštovaizdžių priklausomybę tam tikroms sociokultūrinės erdvinės sąrangos sistemoms. Žinodami galime jas išsaugoti ir atskleisti, o nežinodami – visiškai suniokoti.
Bus daugiau
Projektą „nacionalinės savimonės, etnokultūrinės tapatybės, istorinės atminties ir pilietiškumo stiprinimas“ remia SRTF
