Jau daugiau nei prieš dešimtį metų, kai aš tik buvau pradėjusi dirbti savivaldybės Tarybos Švietimo komitete, savivaldybės vadovus kartu su visu Švietimo komitetu į susitikimą pakvietė vienos gimnazijos kolektyvas, susirūpinęs dėl eilinės Švietimo reformos galimų neigiamų pasekmių gimnazijai. Dauguma priekaištų buvo teisingi, tik bėda, kad reformas sugalvoja ne vietinės Tarybos, o Švietimo ministerijos „išminčiai“, o paskui jie reikalauja, kad savivaldybės, neva atsakingos už švietimą, jas įgyvendintų. O jei savivaldybės mėgina sušvelninti ministerijos idiotizmą, grasina finansinėmis sankcijomis. Bet mokyklų, gimnazijų kolektyvai nelabai gaudosi, kur pakastas tikrasis visų blogybių „šuo“…
Kita vertus, mokyklų vadovai ir patys nekritiškai priima visokias naujoves, kurias neša kiekviena reforma, puola išsijuosę jas vykdyti ir sunkia paskutines jėgas iš savo pedagogų. Ir aš pajutau tą direktorių nuostatą: klusniai vykdyti valdžios reikalavimus, kad ir kokie jie bebūtų kvaili ar pražūtingi jaunosios kartos, o kartu valstybės ateičiai.
Prisiminkime vieną neseną pavyzdį: ponios Šiugždinienės vadovaujama ministerija paskelbė eilinę reformą, „reformavo“ kai kurias programas, bet neparuošė jokios medžiagos – vadovėlių ir t. t. – kad mokytojai ir moksleiviai galėtų dirbti pagal naująsias programas. Ir ką? Ogi mokytojai bukai klusniai patys paruošė kažkokias „špargalkikes“ sau ir moksleiviams, o ministerijos vadovai ciniškai džiūgavo, kad „mūsų pedagogai“ talentingi, gali viską, gali dirbti ir be vadovėlių. Tik… už tą papildomą juodą darbą mokytojams nepridėjo nei cento prie atlyginimo, neprailgino atostogų. Viskas OK. Tikriausia jei ministerija lieptų, „mūsų pedagogai“, skatinami direktorių, sugebėtų ir kiaušinius dėti, ir dar patys kudakuotų (atleiskit, juokauju…).
Toks nekritiškas požiūris į ministerijos viražus man paaiškėjo per aną susitikimą su gimnazijos pedagogų kolektyvu. Tai buvo metai, kai ypač suintensyvėjo mokyklas baigusių moksleivių, gimnazistų lėkimas bėgimas iš Lietuvos į užsienius. Ir aš pedagogų paklausiau: „Kam jūs ruošiate savo mokinius: mokytis ir dirbti Lietuvai, ar ieškoti lengvo gyvenimo kuo toliau nuo Lietuvos?“
Prisimenu ir išdidų direktoriaus pavaduotojos atsakymą: „Mūsų uždavinys – suteikti kuo kokybiškesnes žinias, o jau kaip ir kur jie tas žinias pritaikys, jau ne mūsų reikalas.“ Aš buvau taip šokiruota, kad tik trumpai pakomentavau: „Atsakymas neteisingas“.
Bet pamėginkite pakritikuoti mokyklų vadovus dėl to, kad nekritiškai, nuolankiai šoka vykdyti kiekvieną ministerijos nurodymą, ir ne tik negina savo darbuotojų-pedagogų, bet užmerkia akis į liūdnas tokio buko klusnumo pasekmes visai švietimo sistemai. Tarsi pagrindiniu savo darbo uždaviniu laikytų vien ministerijos šykščiai mokykloms atseikėjamų lėšų įsisavinimą.
Sakote, tuščiai bambu? Ne, ne tuščiai. Cituoju ką tik įvykusioje pedagogų konferencijoje gražiu pavadinimu „Įmanomi ar ne pozityvūs pokyčiai švietime“ nuskambėjusį vienos gimnazijos direktoriaus skambų žodį. Kritiškai atsiliepęs apie nuomonę (kažkodėl jis ją priskyrė visuomenei, nors aš ką tik pacitavau, jog taip neseniai manė ir patys pedagogai ), jog mokyklos funkcija – tik suteikti žinias, teisingai pabrėžęs ant mokyklų gulantį didžiulį ir vis didėjantį biurokratinį ir administracinį krūvį, ponas direktorius staiga klyktelėjo iš visos to biurokratinio krūvio dusinamos širdies: „Todėl keista, kad žmonės, nieko bendro neturintys su švietimu, DRĮSTA (??? !!! – J. L.) kritikuoti mokyklos vadovus, mokytojus, švietimo sistemą“.
Na, ir kaip gerbti tokį direktorių, kaip jo nekritikuoti, jei jis elgiasi kaip tipiškas bailys: užuot kaip savo darbo specialistas, profesionalas, geriau už su švietimo sistema nesusijusius žmones matantis dabartinės švietimo sistemos trūkumus ir juos kėlęs į viešumą, jis visgi nedrįsta rizikuoti savo patogia ramybe ir širdžiai mielo miela vadovo kėde, todėl užsipuola žmones, kurie DRĮSTA kelti į viešumą sistemos ydas ir klaidas?
O juk panašiai, kaip jis, elgiasi daugumą Lietuvos gimnazijų, mokyklų vadovų: isteriškai reikalauja, kad niekas nedrįstų jų kritikuoti.
O jei visgi pamėginsime ir pakritikuosime? Kas atsitiks?
Dabar visa Lietuva aptarinėja vieno jaunuolio mestą prisipažinimą, kad jis nesiruošia kariauti, nesiruošia ginti savo valstybės, nes, matote, jam netinkąs „menas žudyti“. Manyčiau, teisinga būtų, kad vietoje jo atlikti karinę tarnybą, o laikui atėjus, į frontą būtų išsiųsti visi mokytojai, kurie savo laiku mokė, ugdė ir puoselėjo tokį , atsiprašant, pilietį…
Nevykęs pajuokavimas, labai nevykęs. Apie frontą.
Turiu dvi artimas giminaites, kurios dirbo mokytojomis, viena šiaip ne taip ištempė iki pensijos, kita, deja, kartu su kitais 7 ar 8 kolegomis vienu metu pasitraukė iš mokyklos. Žinau mokyklos direktoriaus pavaduotoją, kuri neatlaikiusi spaudimo kartu su vyru išvyko gyventi į Angliją. Šios ৳eritorijos tuštėjimo metas prasidėjo daug anksčiau, nei abiturientai priėmė nepatriotiškus sprendimus mauti kuo toliau iš čia.
Išstūmus iš ugdymo prof. M. Lukšienės tautinės mokyklos idėją ir pašalinus akademiką Z. Zinkevičių iš švietimo sistemos, globalistas D. Kuolys & Co su Sorošo fondų ir PHARE programų pagalba vertė Lietuvos švietimo sistemą pederastizacijos placdarmu, kur jau nuo vaikų darželio yra plaunami smegenis vaikams apie du „princus“ ir dvi „princeses“. Tai daroma su tokiu atkaklumu ir tokiu užsispyrimu, kad mokytojai turėtų būti rengiami ne pedagoginiuose universitetuose, o amerikietiško tipo seržantų mokyklose.
Globalistų pagalbos dėka kultūrmarksizmo ideologija šioje ৳eritorijoje stumiama tokiais tempais, kad greitu laiku čia nebus ne tik kam į frontus eiti, bet nebus ir ko ginti (o gal jau ir nėra ko ginti).
Ar atsitiktinai švietimo ministrais tampa asmenys, nežinantys kiek yra lyčių?!
⚓
Per daug sudėtingai vėlesniais įvykiais aiškini prieš tai buvusius. Lietuviškas jaunimas braukė iš Lietuvos „patriotiškai” nusivylęs per mažai nuostabia Landsbergio Lietuva. Praktiškai – dėl darbo stokos paveldėtoje bankrutavusioje sovietinėje ekonomikoje – ir dėl varganų uždarbių šiaip ne taip išsilaikiusiose įmonėse. Toje vietoje ir reikėjo patriotizmo – kad atsispirtum komunistinės propagandos vyliui. Išvažiuoti dėl uždarbių viena – o trankytis durimis dėl to kad , matote, Landsbergis sugriovė mūsų nuostabią tarybų Lietuvą – jau visai kita.
„Žudymo menas”. Tokie išsireiškimai yra kairiojo intelektualinio , aišku, ir humanistinio, diskurso dalis. Iš karto turintys neutralizuoti visus kitus galimus „žudymo” aiškinimus, kurių imasi daugiau gyvenimą pažįstantys tėvai . Iš savų profesorių, jaunystėje irgi lievų maištininkų, gavę tokio kalbėjimo pradmenis, studentai paskui jau drausmėje laiko ir pačius profesorius. Kažkada , berods B.Shaw (vegetaras), yra davęs tokios kalbos pavyzdį. Tu manai valgai bifšteksą? Oj ne, tu valgai nužudyto gyvūno lavono mėsą. Ir t.t
Patriotiška (be kabučių) Lietuva buvo sužlugdyta per 1992 metų Seimo rinkimus. Nes dauguma „patriotų” manė, kad už patriotizmą Landsbergis juos tučtuojau turi apdalinti vos ne švedišku gyvenimu. Ar bent dar labiau teisingu (visiems po lygiai) kaip prie komunistų. Ir per tiek metų juk niekas taip ir neišaiškino valstietiškai tautai , kad pasodinta bulvė per naktį neužauga, nors ir kaip norėtųsi valgyti. Kad per tuos rinkimus suklydo tautos dauguma, o ne Landsbergis.
Alaus už kampo nuvažiuoti turi su kuo, o prie Viduržemio jūros jau ne, tik lėktuvu
O tikrai artistai ir „sporcmėnai“ jau avansu žada negint Tėvynės, o maut prie šiltų jūrų? Kaip čia yra iš tikro? Negi visiems jau laikas kraustytis prie Viduržiemio jūros, kad ir pėsčiomis – ne taip kaip mūsų oligarchai ir elitas? Prasčiokai be kojų nieko daugiau gi neturi, tiesa?