Ankstyvajame pokaryje teko matyti keistoką žaislą: išdžiovintą kiaulės pūslę, į kurią pripildavo saujelę žirnių. Pūslę buvo galima mėtyti vienas kitam, stipresniam vėjui papūtus, vaikytis ją, o pūslė visais atvejais barškėdavo, savo barškesiu linksmindama neišrankius mažiukus, vadinamuosius ikimokyklinukus.
O jau į ketvirtą dešimtmetį įžengusi laisvos Lietuvos visuomenė žaidžia kita pūsle. Intelektine. Ji daroma nebe iš kiaulių kūno, o iš žmogaus proto. Išprusimu nepasižyminti žiniasklaida (kuri kažkodėl daugiausia susitelkusi LRT) pasirenka kokį nors vadinamą intelektualą, išpučia jo „nuopelnus“, kurie atlieka žirnių vaidmenį kiaulės pūslėje, ir barškina tą pūslę vos ne kasdien, brukdama ją „duonos ir žaidimų“ pavidalu žiūrovui / skaitytojui / klausytojui.
Garsiausiai barškėjo filosofės Nerijos Putinaitės, sociologės, save pristatančios lingviste Loretos Vaicekauskienės, rašytojo Mariaus Ivaškevičiaus, istoriko Alfredo Bumblausko pūslės. Beje, pastarojo pūslę LRT tebebarškina iki šiol, nors ji ir buvo gėdingai pradurta, ir subliuškusi, profesoriui piemeniškai-padugniškai replikavus Vasario 16-tosios Akto vieno iš originalo atradėjo Mažylio adresu.
Na, o naujausia LRT išpūsta intelektinė pūslė – geriausia visų laikų istorinių romanų rašytoja save pozicionuojanti tokia Kristina Sabaliauskaitė.
Na, kad ji paaugliškai ambicinga – ko tik nepasitaiko tarp niekaip nesubręstančių personų. Kad ji, atleiskit, šika ant Vasario 16-sios Lietuvos, ant Jono Basanavičiaus (plačiau apie tai Darius Kuolys: 2024 m. sausio 8 d. „Kai Kristina Sabaliauskaitė, neigdama Jono Basanavičiaus Vilnių, prašoko arkivyskupą Romualdą Jałbrzykowskį, nutariau įsitraukti į dviejų senų vilniečių – Czesławo Miłoszo ir Meilės Lukšienės – ginčą. Sykiu ir į diskusiją su kolegomis Tomu Venclova, Alfredu Bumblausku. Tad pasiūliau „Būdo“ žurnalui tekstą „Lietuviškas Vilnius: ar tokio būta?“
Šiandien pirmąją jo dalį paskelbė ir Bernardinai.lt) ir kitų asmenybių bei kultūros reiškinių, kurie klojo pamatus šiandienos Lietuvai – ką padarysi, tokia jau ta demokratija, kad ji suteikia galimybę savo nuomonę skelbti kiekvienam. Šiuo atveju atsakomybę ant savęs prisiima žiniasklaidos priemonės, teikiančios tribūną tokiems valstybę žeminančių personų pasisakymams.
Bet kad Sabaliauskaitei svetimas padorumas ir moralės reikalavimai, kad ji nesilaiko kūrėjams privalomos etikos – tai jau tie „žirniai“, kurių barškėjimą eliminuoti privalėtų atitinkamos, kūrėjų teises ir pareigas prižiūrinčios institucijos. Turiu galvoje Rūtos Janonienės paskelbtą FB tekstą, kurio ištraukomis dalinuosi: ·
R. Janonienė: „Vartydama Kristinos Sabaliauskaitės knygą „Kaip skaityti meną“ stebėjausi, kad nėra net užsiminta, kokiais Lietuvos ar kitų šalių menotyrininkų veikalais analizuodama kūrinius autorė rėmėsi.
Skyrelyje apie Vilniaus Bernardinų bažnyčios freskas pastebėjau daugokai paralelių su savo tekstais, bet vietoj savo pavardės aptikau tik nekonkrečią nuorodą į anoniminių „menotyrininkų“ tyrimus. Taigi susikaupus kreipiausi į „Baltų lankų“ leidyklą, norėdama atkreipti dėmesį į šią situaciją.
Neturiu jėgų ir nesiruošiu bylinėtis, bet tikėjausi, kad bus bent atsiprašyta. Leidyklos perduotas Kristinos Sabaliauskaitės atsakymas pribloškė – pasirodo, mano knygos ji ne tik nėra skaičiusi, bet net rankose neturėjusi….
Ta pati autorė, kuri esą rašydama romaną penkiems sakiniams pagrįsti perskaito penkias knygas! Pasirodo, apie meną rašo kaip paukštelis gieda – be rašto, be natų, kur jau ten ji skaitys mano knygą…
Galiu tik pajuokauti – kadangi apie bernardinų freskas dar iki 2010 m. esu rašiusi ne viename straipsnyje, tai gal Sabaliauskaitė skaitė ne knygą, o kurią nors kitą publikaciją?
Kad kažką apie minimas freskas ji yra skaičiusi, išduoda jos pačios pirmi sakiniai apie kūrinį (p. 43): „kaip nustatė menotyrininkai, jis buvo sukurtas tarp 1513 ir 1521 m. <…> Menotyrininkai rado dokumentus, kad iki 1513 m. tęsėsi bažnyčios atstatymo darbai, o 1521 m. puošyba buvo baigta ir bažnyčia pašventinta“.
Ar šiuos duomenis Sabaliauskaitė nuskaitė nuo lubų stovėdama prieš freską? Ir kas gi tie „menotyrininkai“? Ar atsitiktinai būtent toje neskaitytoje 2010 m. išleistoje mano knygoje po ilgų tyrimų suformuluota išvada (p. 82): „…Šv. Pranciškaus ir šv. Bernardino bažnyčios interjeras buvo ištapytas (al secco technika) po jos rekonstrukcijos XVI a. pradžioje, tiksliau – po 1513 m., nes iki tų metų tęsėsi bažnyčios atstatymo darbai, bet iki 1521 m., nes tais metais naujoji bažnyčia jau minima konsekruota“.
Juokingas gerbiamos rašytojos teiginys, jog ji freskų ikonografiją perskaitė kaip iš rašto stovėdama bažnyčioje ir žvelgdama į tapybą. Taip, kai kurie personažai ir simboliai yra profesionaliam menotyrininkui nesunkiai atpažįstami, bet niekada du nepriklausomai rašantys autoriai neapibūdins jų vienodais žodžiais. /…/
Be to, esmė ne toje vienoje mano knygoje. Kreipdamasi į „Baltų lankų“ leidyklą norėjau tik atkreipti dėmesį, kad tokio pobūdžio knygoje, kaip Sabaliauskaitės, turėtų būti naudotos literatūros sąrašas ar kažkaip kitaip (gal įvade) įvardinti autoriai, kurių tyrimais remtasi. Be „neskaitytų“ mano tekstų apie Bernardinų freskas knygoje „Kaip skaityti meną“ dar aptikau Sirokomlės citatą apie V. Dmachausko tapybą (p. 117), tik cituojama ne iš originalo, o nurašius mano vertimą iš lenkų kalbos, paskelbtą senų seniausiai mano disertacijoje ir straipsniuose (tiesa, „apsidraudimui“ pakeitus vieną žodį).
Lygiai taip, rašydama apie Ruščico „Auksinį kambarį“ Sabaliauskaitė cituoja J. Bulhaką (p. 140) pagal Algės Andriulytės monografiją, nurašydama citatos vertimą. Nesunku suprasti, kad naudotasi ir Tojanos Račiūnaitės studijomis, ir kitų autorių darbais. Tai būtų normalu, jei nebūtų kolegų autorystė nutylėta, bet kai sąmoningai anonimais paverstų menotyrininkų mintys ir tyrimų rezultatai pateikiami kaip savi – galiu pasakyti tik – fe“.
Tikrai – FE…
Neiškentė šio naujausio rašytojos „blyno“ tekštelėjimo nepakomentavęs ir vienuolis pranciškonas Arūnas Peškaitis:
„Na, KS tapo savos arogancijos auka: ji juk pati sau pakankama, jokios kritikos netoleruoja, o savo akivaizdžias literatūrines vagystes pristato kaip genialias įžvalgas (to apstu ir jos romanuose, ir įvairiuose straipsniuose, publikuotuose, pvz., lrt.lt portale)… Įsivaizduoju, Rūta Janoniene , kaip atgrasu bylinėtis ir aiškintis. Bet būtų itin reikalinga šiuo atveju bent leidėjus, pagautus komercijos šišo, paprotinti.“
Be abejo, savo baltą rūbą , leisdama tokį amoralų darbą, išpurvino ir „Baltų lankų“ leidykla. Todėl ne tik intelektinėms pūslėms, bet ir jų barškintojams – didžiausias FE!!!
Leidyklos, pasikinkusios veiksmingą rinkodarą, išleidžia daugybę šlamšto, vadinamo knygomis.
Pasikinkiusios 🙂
Leidžia dezi propagandinį šlamštą moksliukams ir „babuškoms” – traumuoja smegenines.
Nuoroda į anoniminius menotyrininkus , žinoma, mažiau tiksli negu su pavardėmis, bet pakankama kad KS nebūtų kaltinama plagiatu, svetimos intelektualinės nuosavybės nusavinimu. Nereikia iš to pūsti naujos pūslės, nors pastabą padaryti galima. Priklauso ir nuo rašytojos teksto „rimtumo”; ne visur ir pritinka bibliografinis sąrašas teksto gale.
Vilnius atsirado kaip baltų gyvenvietė ir šventyklų kompleksas. XVIII amžiaus pradžioje Vilnių išdegino maras, o mirusių lietuvių vilniečių vieton ėmė kraustytis slavai iš rytų. Tai ir visa paslaptis. (Istorikai ją žino, esu kalbėjęsis su daugeliu.) O dabar mes vėl esame sugrįžę namo ir liksime čia amžinai.
„sociologės, save pristatančios lingviste Loretos Vaicekauskienės“
Labai taiklus apibūdinimas.
Šaunus straipsnis!
Geras straipsnis! Ačiū.