Juokinga (kai tai vyksta toli nuo mūsų) ir graudu (kai tai vyksta arti mūsų ar mūsuose), kaip artėjantys rinkimai kelia sumaištį jau šiek tiek nusistovėjusiame politinių grupuočių gyvenime.
Kelinta diena stebiu, kaip lietuviškieji liberalai vis pabado nusmailintu liežuviu savo „užkeiktus“ draugus – koalicijos partnerius konservatorius, ir jei atmintis būtų kiek trumpesnė, tai šiandien galėčiau manyti, jog liberalai pagaliau „atėjo į protą“. Bet kadangi žinau, jog jų protingos įžvalgos tveria ne ilgiau už priešrinkiminės agitacijos periodą, būsimus rinkėjus raginu neužkibti ant kisielium pamaliavoto kabliuko.
Pasiklausiau, kaip atsargiai Seimo pirmininkė pakritikavo vidaus reikalų ministeriją ir ministrę, kad nesuvaldo sąmyšio dėl internetinių grasinimų apie sprogmenis – o ką ji pati siūlė? Kad iškart reikėjo pasiųsti visuomenei „raminančių“ žinučių. Ji, ką tiki, kad jei ministrė būtų pasakiusi: „Oi, nesijaudinkit, viskas bus gerai. mes kontroliuojam situaciją“, tauta iškart būtų lengviau atsikvėpusi? Naivumas, ar veidmainystė, ar kvailumas?
Beje, o ką ministerija siūlo šiandien? Kaip aš supratau, svarbiausia – nepulti iškart skambinti policijai. Nes jau kas, o VR ministrė puikiai žino, ką ji pridarė su savo „reformomis“, kaip numelioravo policijos pajėgas, ir kad atsiliepti į jau tūkstančiais skaičiuojamus grasinimus Lietuvos policija paprasčiausiai nebepajėgi. Todėl ir rekomenduoja įstaigos vadovui pačiam pirma apžiūrėti visą teritoriją, įvertinti padėtį – o kur, kada, kokiuose kursuose vaikų darželių, mokyklinių įstaigų vadovai buvo apmokyti, kaip reikia apžiūrėti tą „teritoriją“, į ką pirmiausiai atkreipti dėmesį, ir kaip patiems nesusisprogdinti, jei bent vienas iš tūkstančio grasinimų pasirodytų esąs ne blefas?
Vienintelė žinutė, kuri esamoje situacijoje galėtų nuraminti visuomenę – tai informacija apie tai, jog siuntėjai jau išaiškinti, sulaikyti, nubausti taip, kad kitiems nebebūtų ūpo taip žaisti. Ir geriausia bausmė – gąsdinimų siuntėjo deportacija į tą šalį, kurios kalba siuntinėjamos grasinančios žinutės.
Dar vienas neigiamas aspektas – žiniasklaidos vangumas. Na, pranešė, kad panašias žinutes gauna Latvijos bei Estijos įstaigos – ir užsiraukė. O juk tautai įdomu, kokių priemonių ėmėsi Latvijos ir Estijos saugumo tarnybos, kaip joms sekasi ar nesiseka užkardyti paniką? Gal turi įkvepiančių pavyzdžių? Ar susitinka mūsų šalių atitinkamų institucijų vadovai, ar tariasi ir ką nutarė? Gal sukūrė bendrą regioninę internetinio saugumo užtikrinimo komandą? Jei dar nesukūrė, tai kodėl? Ko laukia?
Turiu ir daugiau minčių ir klausimų… Bet vėl – jei tik aš viena galvosiu, kaip įveikti eilinę saugumo krizę, tai jau nebe tik koją, bet ir galvą traumuosiu…
