Dabar daug kalbama apie Gyvenimo įgūdžių programą, bet mažai kas apie ją žinoma. Spėlionės, net įtarimai, kurie, atrodo nėra be pagrindo… O juk XXI amžius tikrai turi tokių problemų, su kuriomis teks gyventi ateinančioms kartoms, ir ne šiaip – gyventi, bet IŠGYVENTI. Svarbiausia – kaip išgyventi tame pasaulyje, kurį kūrė buvusios kartos, ir, sprendžiant iš pasekmių, kūrė, negalvodamos apie pasekmes.
Ko, pavyzdžiui, būtina išmokyti moksleivius?
- Planuojant į priekį, įvertinti riziką. O tam būtina ne svajoti apie malonią ateitį, o kreipti dėmesį į nepalankius duomenis ir klausytis visų, kurie įrodinėja, kad klystame.
- Atmesti godumą, nesivadovauti godumu, GREITO pelno siekiais. Kai žmones pernelyg užvaldo pagunda uždirbti, kažkodėl labai prastai apskaičiuojamos pajamos bei išlaidos ir labai lengvai numetamos šalin tokios sąvokos, kaip moralė ar padorumas.
- Jokiu būdu, siekiant savojo pranašumo, negalima gadinti gyvenimo visiems kitiems. Socialiniuose moksluose ši klaidų rūšis vadinama „socialiniais spąstais“ arba „bendruomenių tragedija“. Jos ištinka, kai grupė žmonių (pavyzdžiui LGBT…) savo nuožiūra daro kažką, kas, žvelgiant iš trumpalaikės perspektyvos, joms atrodo visiškai puiku, bet, kai tą patį ima daryti daugybė žmonių (pavyzdžiui, Lietuvoje daugybė žmonių atsisako heteroseksualių santykių ir atiduoda pirmenybę homoseksualiems…), žvelgiant iš ilgalaikės perspektyvos, duoda siaubingų rezultatų (na, suprantat patys – išnyks lietuviai kaipo populiacija…).
- Sudarinėjant kokius nors sandorius, būtina atsižvelgti į „neigiamą išorinį poveikį“. „Neigiamą išorinį poveikį“ gauname, sudarant sandorį, kai iš pirmo žvilgsnio naudos gauna abi pusės (pvz., kai Aplinkos apsaugos ministerija sudaro sandorį su „Ikea“ ), bet tam tikrą kainą sumoka ir kažkas kitas, kas su tuo sandoriu niekaip nėra susijęs (pavyzdžiui, eiliniai miškų mylėtojai, kuriems reikia švaraus oro, vėjus stabdančios miškų užtvaros, drėgmės balansą palaikančios miško paklotės, reikia grybų, uogų, paukštelių ir visokių žvėrelių…).
- Neturėti išankstinio nusistatymo: neskaidyti pasaulio į „mes’ ir „jie ir neskubėti patikėti visoms įmanomomis blogybėmis apie „juos“. Nes tokio elgesio išdavoje prasideda daugybė kitų kognityvinių nukrypimų: imame skirstyti pasaulį pagal tokius modelius, kurie galbūt, net neegzistuoja; priimame greitus sprendimus, remdamiesi tuo, kas pirmiausia šovė į galvą, tendencingai atsirenkame tik tuos įrodymus, kurie patvirtina mūsų įsitikinimus ir galiausiai nepajudinamai imame tikėti savo viršenybe prieš kitus, nors neturime tam jokios kitos pagrįstos priežasties (čia kažkodėl man galvoje suskambo rašytojos Kristinos Sabaliauskaitės ypatingai pasipūtėliškas savęs vertinimas, nors ji – ne vienintelė mūsuose tokia…).
- Nepasiduoti potraukiui susilieti su minia, nes tai reiškia, kad pasiduosime įvairiausiems susižavėjimams, beprotybėms ir manijoms – trumpoms ūmioms obsesijoms, kurios apima visuomenes ir išmeta racionalumą pro langą. Kai kurios manijos būna grynai fizinės, pavyzdžiui, šokių manijos, apimdavusios Viduramžių Europą maždaug septynis šimtmečius. Yra ir kitų manijų: finansinės, masinės panikos (raganų medžioklės…), ir jos visos nieko gero žmonijai neatnešė ir neatneš. /sudėliojau pagal knygą Tom Philips. „Žmonės. Kaip mes viską su*ikom.“ /
Tai tik maža dalis to, ko reikėtų išmokti šiuolaikiniams jauniems žmonėms, norint sėkmingai išvairuoti savo gyvenimo laivelį, jachtą ar tanklaivį per gyvenimo rifus. Bet tai tikrai naudingiau, nei darželinukus ar pradinukus imti „ugdyti lytiškai“.
