Jūratė Sofija Laučiūtė. Liberalai ir toliau mėgina jaukti, kas dar liko nesujaukta…

Kažkuri iš mūsų kažko žiauriai nesuprantame. Man kas, jei aš nesuprantu, niekas daugiau nenukentės, nebent mano savimeilė. Bet jei kažko nesuprasdama kažką mėgina veikti politikė, Seimo narė – oi, laikykis, Lietuva! Liberalai ir toliau mėgina jaukti, kas dar liko nesujaukta…

Taigi, pradedame.

Seimo narė lieja ašaras dėl sunkių bandymų švietimo sistemą palikusių trijų personų: švietimo vadės, ministrės ir dviejų švietimo eilinių, lietuvių kalbos mokytojų. Kaip gražiai, kaip jaudinančiai aprašomas tas procesas:

„Po sunkaus politinės reputacijos išbandymo atsistatydino švietimo, mokslo ir sporto ministrė Jurgita Šiugždinienė, paskutinėmis Seimo pavasario sesijos dienomis dar suspėjusi atiduoti mokinių skaičiaus klasėse ir mokyklose kriterijus nubrėžiantį įstatymą. /…/ Vasarą švietimo bendruomenę nuliūdino kitas praradimas – iš pareigų pasitraukė jaunas talentingas lietuvių kalbos mokytojas Alius Avčininkas. Vienoje skaitomiausių šių metų knygų „Mokytojas“ savo sprendimą nebedirbti lietuvių kalbos mokytoju spalvingai atskleidžia ir Karolis Klimas“. Kodėl jie pasitraukė?

Cituoju seimūnę:

„Tiek abu mokytojai, tiek ministrė neatlaikė spaudimo ir krūvio“.

Man tokie sugretinimai nepatinka, nes lygina nelygintinus dalykus. Ministrė pabėgo, nes „prisidirbo“, nes neturėjo kompetencijos vadovauti tokiai sudėtingai ir jautriai sistemai, kokia yra švietimo sistema. Mokytojai gi pasitraukė todėl, kad ne tik stengėsi, bet ir dirbo gerai, netgi puikiai. Juos mylėjo, jais tikėjo mokiniai, ir buvo pasiekti geri rezultatai. Bet dirbti tokiu krūviu, su tokiomis neatlyginamomis asmeninio laiko, sveikatos ir finansinėmis sąnaudomis, taigi, nepakeliamomis sąlygomis, jie nebepajėgė.

Ministrė savo gėdingam pasitraukimui iš pareigų visus botagus nusivijo pati. Bet šito būtų galima ir neminėti, jei ministrė tuo pačiu nebūtų buvusi ir tas žmogus, kurio galioje – palengvinti mokytojų darbo sąlygas. Bet kaip tik šito ji nedarė. Priešingai – savo neapgalvotais sprendimais ji tas sąlygas dar labiau apsunkino. Taigi, jei ne ministrės nekompetencija, iš mokyklos nebėgtų ir labai geri, ir mažiau geri, bet mokykloms reikalingi mokytojai.

Štai ko nesupranta Seimo narė: nemato skirtumo tarp ministrės galių ir atsakomybių ir mokytojo ne-galių, ne-teisių ir nuolatinių, nuolat augančių reikalavimų mokytojams „nueiti tenlink – nežinau, kurlink, padaryti tą – nežinau, ką“.

Kad skaitytojas kartu su manim įsitikintų straipsnio autorės nesugebėjimu skirti esminius dalykus nuo šalutinių, o pasekmes – nuo priežasčių, pacituosiu dar vieną jos minties perlą:

„Iki pasitraukdama iš pareigų buvusi ministrė užtikrino, kad būtų atnaujintos ugdymo programos ir įsiteisėtų tarpiniai mokinių pasiekimų patikrinimai kartu su pagalbos mokiniui paketu. Ji taip pat subūrė partijas susitarti dėl švietimo politikos iki 2030-ųjų“.

Palakstykime po interneto svetaines – jos dūgzte dūzgia pasakojimais apie mokytojų ketinimus streikuoti. Negi sunku buvo Seimo narei paprašyti padėjėjų, kad jie surinktų visą medžiagą ir išmaniai bei tvariai jai referuotų, DĖL KO mokytojai žada streikuoti? Ir būtų sužinojusi, kad be kitų priežasčių, streiką išprovokavo būtent tie ministrės „laimėjimai“, kuriuos dusdama iš pagarbaus susižavėjimo ponia Rudelienė suminėjo, o aš drausmingai pacitavau.

Seimo narė, matyt, yra baigusi „vargo mokyklėlę“ ant mamytės kelių, tad nežino, kad bet kokiai naujai programai įdiegti būtini atnaujinti vadovėliai bei naujos pagalbinės priemonės. Bet šito ministrė nepadarė. Vietoj vadovėlių buvo papiltas žodžių srautas, kurį uoliai turtina ir jos įpėdinis, naujasis ministras. Buvo mestas šūkis, kad išmoningi ir išradingi mokytojai patys sau pasirašys vadovėlius bei susikurs pagalbines priemones. Kas be ko, turime ir tokių auksarankių bei auksaburnių. Tik maža smulkmenėlė: iš kur paimti laiko tiems šauniems darbams, ir kaip už tai bus atlyginta? Nes juk toks darbas reiškia krūvio padidėjimą, kuris turėtų būti apmokėtas. O ką mums porina Seimo narė?

Ogi štai ką:

„Streiko pažadą suvokiu kaip pokyčių baimę. Tikėtina, ne viskas šiais metais vyks sklandžiai, gali pritrūkti išteklių (!!!) naujovėms įdiegti“.

Taigi, špygą jums, ir net ne taukuotą, gerbiami mokytojai, nes taukams irgi reikia išteklių!!!

Beje, man atrodo, kad Seimo narei stinga ne tik elementaraus supratimo apie tai, kas dedasi šiandien mūsų švietimo sistemoje, bet ir elementaraus padorumo: ji drįsta apkaltinti pedagogus bailumu – „pokyčių baime“. O ji pati ar neišsigąstų, kai prieš lipant į pažįstamą, dažnai lankomą baseiną vieną kartą jai pasiūlytų pokytį: pakabintų ant kaklo kokį svarų akmenioką, tolygų žadamiems pokyčiams švietimo sistemoje, ir pasiūlytų plaukti su tuo akmenioku ir nebijoti?

Tikiu, kad dar liko nebailių mokytojų, kurie pasiūlytų ir sukurtų svarius pokyčius ne tik programose, vertinimuose, bet ir „mokinių skaičiaus klasėse ir mokyklose kriterijus nubrėžiantį įstatymą“ – kartu su dar rimtesniais pokyčiais Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos kabinetuose, struktūroje ir biurokratų galvose. Be šito, bijau, visas problemas suvedus vien į atlyginimo didinimą, streikas bus tik eilinis švilpuko pyptelėjimas…

Ir visai visai pabaigai – razina ant Editos Rudelienės kepamo torto švietimiečiams: raskite loginį ryšį tarp mokyklų mažėjimo (vadinasi, neišvengiamai didės mokinių skaičius klasėse), iš mokyklų bėgančių mokytojų ir – pažado „daugiau dėmesio kiekvienam vaikui“. O Seimo narė tokį ryšį mato ir narsiai siūlo skaitytojų dėmesiui eilini pedagoginės minties šedevrą, straipsnį „Mūsų mokyklų mažėjant – daugiau dėmesio kiekvienam vaikui“. (Sintaksė šio sakinio irgi įtartina, bet toliau į mišką nebeisiu. Paklysiu ir jus paklaidinsiu.)