Po internetą klaidžioja šmėkla. Lietuviškumo naikinimo šmėkla. Vieni dalijasi tekstais, šmeižiančiais didžiausius, talentingiausius Lietuvos laisvės šauklius, sukūrusius gražiausius žodžius-giesmes lietuvių tautai, kultūrai, kalbai, kiti entuziastingai tokiems tekstams pritaria… Ką padarysi, žmonės įvairūs, vieniems labiau už viską reikėjo – ir tebereikia – laisvos, lietuviškos Lietuvos, kitiems reikėjo – ir tebereikia – tik sočios ramybės sau ir tam ratui žmonių, kuriuos jie vadina „mano šeima“, „mano artimieji“.
Tiems, antriesiems visai nerūpi, kieno ranka jiems tą sotumą seikėja: lenko ar ruso, ar Briuselio ranka. Nerūpi ir tai, kuo už tą sotumą reikia mokėti; šeimos naikinimu, priverstine „pagarba“ netradicinės seksualinės orientacijos žmonėms, nepriklausomybės išdavyste, Lietuvos Konstitucijos išniekinimu ar Lietuvą karštai mylėjusių ir niekada lietuviškumo, lietuvybės neišdavusių žmonių šmeižimu…
Tarp tų, antrųjų – ir politikai, ir biurokratai, ir „verslininkai“, ir vadinamieji „meno žmonės“, ir „mūsų ateitimi“ tebevadinamo jaunimo atstovai. O pastaruoju metu lietuviškumo naikinimo ėmėsi ir… katalikų dvasininkai. Kai kurie.
Kai kurie metė į šalį Bibliją ir puolė skaityti pasaulietiškus veikalus. Beskaitydami praregėjo, kad kai kurie veikalai nuteikinėja tikinčiuosius prieš Dievą, prieš tikėjimą – ir ėmė iš sakyklų dergti tų veikalų autorius. Oi, atsiprašau, smarkiai perdėjau. (Kol kas?) girdėjau iš sakyklos dergiant tik Justiną Marcinkevičių. Klausiaus ir ėmiau įtarinėti: o gal garbusis vienuolis J. Marcinkevičiaus kūrinių nė neskaitė, o skaitė tik Marcinkevičių šmeižusios filosofės Putinaitės ir kai kurių kitų talentu ir kitomis Dievo dovanomis nuskriaustų, užtat pavydu trykšte trykštančių „rašytojų“ minteles ir jas perpasakoja, pagardinęs savuoju garsiuoju temperamentu?
Man visada akis badė štai toks kritikų tendencingumas: niekas iš tų, kurie priekaištauja Just. Marcinkevičiui, kad jis neva niekinęs Bažnyčią ar Dievą, niekada neprisimena tikrojo, ne nesveikos vaizduotės sukonstruoto, bet savo gyvenimu Bažnyčią išdavusio buvusio kunigo poeto, rašytojo Vinco Mykolaičio-Putino? Juk nei Putinaitė, nei temperamentingai putojantis vienuolis nepasivargino suskaičiuoti ar bent pasvarstyti, kiek realiai tikinčiųjų nuo Bažnyčios neva atgrasė Just. Marcinkevičius, o kiek – kunigystės atsižadėjęs ir tam atsižadėjimui apdainuoti visą didžiulį romaną pašventęs V. M. Putinas?!
Visada įtarinėjau, kad Just. Marcinkevičių kritikuoja žmonės, patys turintys didelių priekaištų Dievui dėl to, kad Jis jiems mažai skyrė dieviškųjų dovanų. Kažkam pristigo talento, kažkam – patrauklios išvaizdos, kažkas nusirito karjeros laipteliais žemyn, o kažkas plyšta iš pavydo, skaičiuodamas savo kuklius euriukus ir lygindamas juos su tūkstantrubliniais Just. Marcinkevičiaus kažkada gautais honorarais. Bet visus juos vienija bendra „skriauda“: ką jie bedarytų, ką bekalbėtų ar berašytų, jų tauta niekada neapdovanos tokia meile, kokią Poetas buvo pelnęs gyvas būdamas!
O tai, kad į Poeto atminties dergėjų gretas įsiliejo ir dvasininkas, Bažnyčios autoriteto ne tik kad nesutvirtins, bet atvirkščiai – dar labiau smukdys. Smukdys kartu su kunigais – pedofilais, kunigais – narkomanais, kunigais – girtuokliais, kunigais, netikinčiais nei Dievu, nei velniu, kartu ir su tais Bažnyčios kunigaikščiais, kurie dangsto panašius nusižengimus…
Na ir bukumas to Stanislovo – elementarių dalykų nesugeba atskirti. Buvo laikas kai reikėjo vaizduoti vienokį vaidmenį, o daryti visai kitokį – Lietuvai reikalingą. Ne visi sugeba suprasti buvusį laikmetį, ypač tie, kuriems nereikėjo jo pragyventi. Dabar atsirado išmanančių, bet ten nebuvusių ir dėsto savo „išmintį”
Teisybė.
kas tik vieną poetą Lietuvoje sovietmečiu težinojo, su tuo nepasiginčysi..Neįmanoma ginčytis su mankurtais
Justinas Marcinkevičius buvo rašytojų sąjungos pirmininko pavaduotojas, vadinasi, priklausė komunistų partijos nomenklatūrai, be to dar 1988 metais sukūrė eilėraštį, šlovinantį Leniną ( Lenino gimimo diena). Teisi N. Putinaitė ir kunigai „dergiantys” šitą kolaborantų tarną.
Gal iš perspektyvos tokie faktai kažką blogo reiškia, bet tik tiems, kurie tada dar nebuvo gimę, nedeklamavo Marcinkevičiaus ir nedainavo. Žmonės net nežinojo kažkokio eilėraštuko apie Leniną, nes mokyklose dirbo Mokytojai, jie žinojo, kaip atsirinkti. O dėl partijos – tai jau seniai visi išsiaiškinom, kad būtent tokie žmonės kaip Marcinkevičius sąmoningai stojo į partiją, ėjo į postus ir taip sustabdė politrukų siuntimą iš Maskvos, neleido rusams užvaldyti šalies.
Norėtųsi sužinoti KAIP J.Marcinkevičius gynė nuo KGBistų kitus menininkus.. Labai norėtųsi.. Tik kad nei jis pats, nei niekas daugiau tokių faktų nepateikė… O tų persekiotų, naikintų, suniokotų buvo ne vienas..
Mieli naivuoliai, neįsivaizduojate to laikmečio. Niekas nedrįso atvirai ginti, būtų supuvę lageriuose. Bet visi tyliai dirbo savųjų – lietuvių – naudai. Mokėjo dvigubai gyventi ir dvigubai kalbėti, po privalomais lozungais pridengė ir išsaugojo tai, ką išsaugojo…
aš naivuolė iš to laikmečio!!! Stovėjau prie bažnyčių, rinkdama parašus po įvairiausiom peticijom ir pareiškimais. Pati rašiausi. Pažinojau en žmonių, kurie nemokėjo gyventi dvigubo gyvenimo..Ir tokie visokie gabuoliai „gyventi” jų negynė. Man nepikta dėl J.Marcinkevičiaus. Taip, talentingas poetas. Man pikta, kad dabar juo, kaip marška, stribų ir kėgėbistų palikuonys savo juodus darbus dangsto. O naivuoliai su džiaugsmu jiems padeda… Kur paminklas Brazdžioniui, Bradūnui? Kur paminklas poetui ir aktoriui K.Geniui? Su kurio ždodžiais mes kėlėmės… Trinat tokią neseną istoriją ir apšaukiat su tuo nesutinkančius.
PS. Pavadinote kolaborantų tarnu? Sunku suprasti jūsų mąstymo kryptį. Ji tiesiog suformuota putinaičių… Kolaboravimas vyko pokaryje: trėmimai, stribai, šalinimas iš universitetų. Bet šalia to vėliau visą laiką vyko tyli rezistencija – savo žmonių ir lietuvybės saugojimas, ir tą darė būtent aukšti pareigūnai. Jeigu ir galėtų atrodyti kaip kolaboravimas, bet – apsimestinis, nes iš tikrųjų nebuvo su kuo kolaboruoti: valdžia buvo prolietuviška.