Jūratė Sofija Laučiūtė. Mūsų kraštas nėra pridusęs ar mirštantis, kad jį reikėtų „gaivinti“ cheminiais teršalais

pajurionaujienos.com

Daugiau kaip prieš dvidešimtį metų dvi moteriškaitės nuo Kretingos išvažiavo plačiau pasižvalgyti po Žemaičių kraštą. Nuorodų tais laikais dar nebuvo, tad keletą kartų teko kelio teirautis pas sutiktus vietinius. Visi jie buvo tikri žemaičiai, tad kiekvieną kartą jie į klausimą atsakydavo klausimu: „Vuo kam jums reek?“

Esu girdėjusi, kad klausimu atsakyti į klausimą būdinga žydams, bet visi pripažįsta, kad žydai yra ta tauta, iš kurios verta daug ko mokytis. Tai ir keliauninkės ne nustebdavo, o sąžiningai aiškindavo, „kam reek“, ir galų gale kelią žemaičiai parodydavo.

Kam aš čia burną aušinu? O tam, kad žinotumėt, jog tikras (!) žemaitis nieko, nei pasiūlymo, nei klausimo nepriims atvėpusiomis ausimis, bet viską „nuognee“ išsiaiškins. Išsiaiškins tikslus, priežastis, pasekmes… O jeigu nieko nesiaiškina, nieko neklausinėja, vadinasi, tai jau nebe žemaitis.

Nežinau, kokiai tautai, genčiai priskiria save ponai Vilniuje, kurie išskėstomis rankom pasitiko danų verslininkus, sumaniusius Lietuvoje statyti didžiausią Šiaurės Europoje metanolio ir žaliojo vandenilio gamyklą. Tai jų reikalas. Bet kokiai genčiai, tautai priskiria save tie Kretingos ir viso mūsų pajūrio krašto, Vakarų Žemaitijos žmonės, kurie nieko neklausinėdami (o gal visgi paklausė: „O kas MAN iš to?“), atvėrė mūsų krašto vartus danų verslininkams?

Pastariesiems toks svetingumas taip patiko, kad iš pradžių planavę kuklesnes investicijas, apie 250 mln. eurų, dabar nutarė statyti kur kas didesnę gamyklą, atitinkamai didinant investicijas iki 400 mln. Eur.

Tikriems Kretingos krašto ir Darbėnų seniūnijos, kurios teritorijoje ir numatyta statyti gamyklą, žemaičiams toks norų augimas pasirodė įtartinas, todėl jiems kilo daug klausimų: ir kodėl danams čia gamyklos „reek?“, ir kodėl mums, šio krašto gyventojams, tos gamyklos „rekietom“? Teiravosi Darbėnų seniūno – tas nieko sakėsi nežinąs. O meras irgi panašiai – nieko aiškaus pasakyti negali (ar nenori?).

Į rūpimus klausimus dėl aplinkos ir gyventojų saugumo aiškių atsakymų darbėniškiai neišgirdo ir iš gamyklos atstovų, tik sulaukė tuščių patikinimų, kad viskas bus gerai.

Tiesa, nestinga ir ne mažiau tuščių pažadų, kad, pastačius gamyklą, mūsų kraštas atsigaus, kad ateis daug pinigų, kad bus sukurta daug naujų darbo vietų.

Visa tai – tik makaronai ant nulėpusių ausų.

Visų pirma, mūsų kraštas, įeinantis į rekreacinę pajūrio zoną, nėra pridusęs ar mirštantis, kad jį reikėtų „gaivinti“ cheminiais teršalais, kuriuos dosniai ant mūsų žemės ir vandenų paskleistų chemijos gigantas. Gal kiek liūdnesnė padėtis aplink Salantus, kurie smarkiai nyksta, bet Lietuvos mastu Kretingos rajonas garsėja tuo, kad čia – mažiausia bedarbystė. Aplinkos ministras Simonas Gentvilas, viešai paskleidęs netiesą, kad mūsų rajone – pulkai darbo ištroškusių bedarbių, nedelsiant sulaukė atkirčio iš Palangos mero Šarūno Vaitkaus, nors Kretingos meras, atrodo, nė nežino, kad ministras teršia mūsų rajono įvaizdį.

Žinoma, niekas nedraudžia jau ir turintiems darbą norėti geresnio. Bet ar kas iš tų, kurie vilioja lengvatikius lengvais pinigais, žino, kokių būtent specialistų reikėtų chemijos gamyklai? O tie, kurie patikėjo pažadais, ar žino, kas yra metanolis ir „žaliasis“ vandenilis, ir kuo ypatinga yra jų gamyba?

Atsiverskim enciklopedijas ir mokslinius žinynus. Ten rašoma, jog metanolis – paprasčiausias alkoholis, bespalvis, degus, tačiau, skirtingai nuo paprasto šnapsiuko, „labai nuodingas (išgėręs jo tik 2 g, žmogus gali apakti, o nuo 40 g mirti) skystis su savitu kvapu.“ Savaime aišku, gamyklos specialistai aplink metanolį vaikščios su dujokaukėmis ar kitomis apsaugos priemonėmis. O kokiomis apsaugos priemonėmis planuojama „papuošti“ Auksūdžio ir Darbėnų gyventojus? Apie tai nė nekalbama, nes aplinkui nėra nutuokiančių, kad apsaugos prireiktų. Mažiausiai, ko gero, nutuokia tie žemių savininkai, kurie, kalbama, jau išnuomojo, teisingiau, sudarė sutartis su gamyklos atstovais dėl žemių nuomos. O štai žinios apie vandenilį: „Vandenilis yra plačiai naudojamas kaip švarus kuras, tačiau jo gamyba pramonėje gali turėti neigiamą poveikį aplinkai, nes sintezės procese į aplinką išmetama didelis anglies dioksido kiekis.“

Necituosiu didžių mokslininkų, akademikų, kurių vardus žino Europos mokslininkai, kurie nesvetimi Kretingos senbuviams (pavyzdžiui, akademikai Vladas Bumelis ar akademikas Benediktas Juodka), kurie kategoriškai nepritaria tokios gamyklos statybai arti gyvenviečių, bet kurių vardų, nuopelnų mokslui ir verslui (būtent!) nežino kai kurie Kretingos ir Klaipėdos politikai bei intelekto ir svaraus žinių bagažo dar nesugadintas jaunimas. Todėl pacituosiu ištraukas iš viename portalų paskelbto interviu su Lietuvos energetikos instituto Vandenilio energetikos technologijų centro vadovu Dariumi Milčiumi.

Štai kokias problemas, susijusias su vandenilio gamyba Lietuvoje, nurodo atsakingas pareigas užimantis D. Milčius.

Pirma problema: „Technologijos problema – labai daug technologinių žingsnių. Turite elektrolizę, išsaugojimą, suslėgimą, kuro elementus, vandenilio padavimą automobilyje – dėl kiekvieno šių žingsnių patiriame sąnaudas ir nuostolius.“

Antra problema – transportavimo. „Vandenilis yra linkęs chemiškai reaguoti su kai kuriais metalais. /…/ kai kurie metalai, reaguodami į vandenilį, praranda savo svarbias savybes, ima trūkinėti. Dauguma tarpinių – grafito, gumos pagrindu pagamintos – nėra tinkamos vandenilį transportuoti.“

Įdomu, kas nori gyventi šalia trūkinėjančių vamzdžių? Nors, galbūt, sproginėjantys vamzdžiai įneštų į kai kurių nusibodusį gyvenimą jaudinančių permainų?

Trečia problema, teisingiau, atvirai piktą lemiantis perspėjimas: „kai kurie elektros ir šilumos gamybos įrenginiai yra pritaikyti ribotam vandenilio kiekiui (pvz., iki 2 proc.), todėl jeigu vandenilio kiekis sudarys 15–20 proc., bus blogai“.

Pagaliau, ketvirtoji problema, kurią galima prilyginti Apokalipsei, skirta tiems, kurie svaičioja apie naujas darbo vietas mūsų rajono žmonėms: „mes neturime pakankamo kiekio žmonių, kurie supranta vandenilio technologijas, t. y. inžinerinio personalo, kuris galėtų imtis gamybos, saugojimo ir „žaliojo“ vandenilio konvertavimo.“

Argi neaišku, kad ne tik rajono, bet ir Lietuvos mastu mes neturime reikalingų specialistų, ir danai juos turėtų atsivežti iš užsienio? Jiems tai gal ir nesudarys problemų, nes planuojamai įmonei tereikėtų vos 40 specialistų. Bet koks džiaugsmas, kokia nauda lieka Kretingos rajono, Darbėnų seniūnijos ir aplinkinių kaimų gyventojams? Nebent pradžiugintų perspektyva likti be geriamojo vandens, nes pati pigiausia technologija, kuria danai ir planuoja naudotis, yra vandenilio išgavimas iš švaraus – gręžinių – vandens. Lietuva yra vienintelė šalis Europos Sąjungoje, kuri geriamo vandens apie 90 proc. gauna būtent iš giluminių gręžinių. Tad su žaliu vandeniliu, bet be švaraus geriamojo vandens prarastų visą savo žaliąjį miškų ir pievų apdarą ne tik mūsų pajūrio zona, bet ir didelė dalis Lietuvos.

Nežinau, ar supratot, kad naudos iš to projekto mūsų krašto žmonėms – praktiškai jokios? Bet žalos – labai daug. Tačiau tas projektas verkiant reikalingas Klaipėdai, tiksliau, Klaipėdos uostui, kuriam dėl neišmintingos mūsų valdžios užsienio politikos labai sumažėjo krova. Tad uostas ieško naujų galimybių krovą padidinti, ieško naujų produktų, kuriuos būtų galima transportuoti per Klaipėdą. Ir tai – uosto vadovybės teisė, o gal ir pareiga. Tačiau kokią reikšmę uostui gali turėti, iš kur – iš arčiau ar iš toliau – būtų vežami produktai krovai?

Tai tikrai ne uosto, o pačių gamintojų galvos skausmas. Danų verslininkai, būsimieji gamintojai, nori tą galvos skausmą perkelti ant niekuo dėtų, sveiko gyvenimo trokštančių rekreacinės pajūrio zonos gyventojų galvų. Bet kad žemaičių galvos dar ilgai būtų sveikos ir protingos, joms būtinas ir švarus oras, ir tyras geriamas vanduo. Beje, švarus vanduo artimiausioje ateityje taps daug brangesnis už naftą ar dujas. Dėl geriamojo vandens stygiaus Afrikos žemyne jau šiandien kyla karai. Jo stygių jau jaučia ir kai kurie Pietų Europos regionai. Tad nejaugi turėtume pritarti mūsų vienadieniams, už savo „prožektų“ pasekmes atsakomybės nenešantiems politikams, kurie dėl (savo?) vienadienės naudos lengva širdimi sutinka atimti iš savo žmonių jų sveikatai ir net gyvybei būtiną švarų vandenį?

Skaudžias išgyvenimo pamokas patiriantys ukrainiečiai socialiniuose tinkluose dalijasi savo patyrimu: „Bėda yra ne tai, kad „viršūnės“ meluoja. Bėda yra tai, kad „apačios“ tuo jų melu tiki.“

Nebūkim lengvatikiais.