Vakar vakare, temstant, su pora draugų darbėniškių pasivažinėjome po Darbėnų seniūnijos kaimus, pro kuriuos Igničio Renewabl avantiūristai ketina tempti elektros kabelį, kuriuo tekės būsima elektra, kurią jūroje mals vėjo malūnai, ir kuri, prieš „išskirstant ją vartotojams“, bus „surenkama“ didžiausioje Vakarų Lietuvos elektros „sostinėje“ Darbėnuose. Tiesa, Darbėnų pastote ją vadina Vilniaus valdžia, o vietiniai – arba Benaičių, arba Žynelių. Na, tai jau ne tiek ir svarbu. Svarbu, kad iš pokalbio su Energetikos viceministru ir jo patarėjų komanda supratome, kad jie kai ko apie tas vėjo jėgaines jūroje, apie pastotes sausumoje ir tikruosius Igničio Renewable ketinimus ir lūkesčius arba nežino, arba nenori žinoti.
Kaip jaučiasi žmonės, gyvendami šalia sausumos „malūnų“ ir pastotės
Pavyzdžiui, naujojo jūros vėjo jėgainių parko projekte aplinkosaugininkų priežiūrai yra įrašytas reikalavimas užtikrinti, kad pastotės nuo gyvenviečių ar sodybų būtų statomos tokiu atstumu, kad keliamas triukšmas vietos gyventojams neviršytų „normų“. Bet nė žodžio nėra apie tai, kad būtų kokia nors apsauga nuo pastočių nakties metu skleidžiamos pragariškos šviesos, dėl kurios artėliau pastotės gyvenantiems žmonėms bei dideliems ir mažesniems gyvūnėliams, paukšteliams nebelieka nakties. Žmonės skundžiasi jau tos vienos pastotės skleidžiama šviesa. O kas bus, kai netoliese jos bus pastatyta viena ar dvi dar galingesnės pastotės?
Pamatę, kad išgirdę klausimą apie tas šviesas, energetikų komanda sutrikusi žvalgėsi vieni į kitus, lyg nieko apie jas nebūtų girdėję, nutarėme patys „panaktinėti“.
Tai ir pakeliavome. Pamatėme savo akimis, pasikalbėjome su vietos gyventojais, pasiklausėme savo ausimis, o ne iš „viena boba (arba – vienas ministras) sakė“ radijo, kaip jie jaučiasi, gyvendami šalia sausumos „malūnų“ ir pastotės. Išgirdome niekur neskelbiamų dalykų. Pavyzdžiui, pasirodo, labai pavojinga, jei koks „malūnėlis“ yra pastatytas per arti sodybos ar kelio, nes žiemą sparnai apledėja, ir sukantis nuo jų laksto dideli ledo gabalai, galintys užmušti ir žmogų, ir gyvulį (na, žiemą gyvuliai po laukus gal nelaksto, bet šunys ar katinėliai juk laisvi…) ir rimtai pakenkti transporto priemonei…
Išvada: mes įsitikinome, kad jokiu būdu negalima tikėti viskuo, ką pasakoja, ką žada valdžios ir verslo atstovai, pasigviešę nusavinti dalį mūsų privačios žemės savo privačiai naudai. Reikia patiems skaityti, klausytis, tartis su nepriklausomais ekspertais, specialistais. O dėl ko valdžios ir verslininkų žodžiai kartais neatitinka tikrovės, mes nesiimame spręsti. Bet žinokite: durnių ir bažnyčioje muša.
Todėl mieli dar nuo savo nuosavybės nenuvaryti žemių savininkai, kurie dar mėginate kažką nuveikti savo žemėje ir norite būti naudingi savo kraštui, atidžiai klausykitės, ką jums suokia valdžios ir Igničio pasiuntiniai, netikėkite nė vienu pažadu ar žodiniu susitarimu be atitinkamo dokumento, kuriame būtų aiškiai surašyti valstybės / valdžios / darbus jūsų žemėje vykdysiančios grupės įsipareigojimai jums.
kas kaltas kad valdžią mums renka didžiausi mūsų priešai, o ne mes patys sau