Trumpo sugrįžimas į JAV valdžios viršūnes pagyvino diskusijas ne tik dėl lyčių skaičiaus ar klimato kaitos, bet ir dėl dirbtinio intelekto (toliau – DI) vaidmens visuomenės gyvenime. O aš su DI susidraugavau šiek tiek anksčiau, nei grįžo D. Trumpas ir daugmaž jau spėjau susivokiau, ką jis gali, o ko negali.
Į kai kuriuos mano klausimus jis atvirai prisipažino, kad dar negali atsakyti, nes dar ne viską žino, ir tuo pelnė didesnį pasitikėjimą nei kai kurie vyriausybės ministrai ir viceministrai, kurie net ir sodinami į elektros kėdę neprisipažintų, kad kažko nežino, neišmano.
Internete aptikau buvusios Švietimo, mokslo ir sporto (toliau ŠMiS) ministrės patarėjo Dainoro Luko klausimus ir atsakymus, komentuojančius naujosios vyriausybės žingsnius švietimo srityje: „Ką naujoji Vyriausybė ketina daryti su mokyklomis? Ką tai reiškia mūsų vaikams?“.
„išlaikyti mokyklas kaimuose ir miesteliuose“ yra „tarpusavyje nesuderinami“
Buvusio biurokrato įsitikinimu, vyriausybės siekiai, kad visi vaikai, nepriklausomai nuo gyvenamosios vietos, gautų kokybišką išsilavinimą, ir kartu „išlaikyti mokyklas kaimuose ir miesteliuose“ yra „tarpusavyje nesuderinami“.
Argumentai? Jų daugiau, nei reikia, kad jais patikėtume. Labiausiai man įstrigo šis: „Žemaitijoje yra gimnazijų, kuriose daugiau kaip pusė abiturientų nesirenka tęsti mokslų aukštosiose mokyklose, kai tuo tarpu visos Lietuvos vidurkis – apie 30 proc.“Kažin, ar ponas biurokratas kada nors domėjosi, kiek aukštųjų mokyklų yra Žemaitijoje, labiausiai nuo Kauno ir Vilniaus aukštųjų mokyklų sankaupos nutolusiame regione?
Ar kada nors jis skaičiavo, kiek studentams kainuoja kelionė iš Skuodo, Kretingos, Plungės ar Šilalės į tuos miestus? Ar mėgino sukalkuliuoti, keliasdešimčia procentų pabrangsta mokymasis Rytų Lietuvos (pajūrio žemaičiams ir Kaunas yra Lietuvos rytuose) aukštosiose mokyklose jaunimui iš Žemaitijos?
Aišku, kad ne. Nes jei būtų paskaičiavęs, nesityčiotų dabar iš žemaičių dėl to, kad jų vaikams mokslai Lietuvoje NEAPSIMOKA!!!
Apie ligšiolines vadinamąsias švietimo reformas labai skeptiškai atsiliepia Vilniaus licėjaus ilgametis direktorius, istorikas Saulius Jurkevičius: „apsimestinis rūpestis apie siekį tobulinti Lietuvos švietimą yra labai jau netikras, nes reformatoriams greičiausiai rūpi kiti dalykai, apie kuriuos viešai nenorima kalbėti“.
Kadangi gerbiamo pedagogo-praktiko turbūt niekas nedrįstu apkaltinti stokojant pedagoginės kvalifikacijos, dabartinei Vyriausybei vertėtų išgirsti ir jo klausimą: „ar ir toliau bus leidžiama tęsti neatsakingus socialinius eksperimentus su mokytojais ir mokiniais ar bent jau bus imtasi būtiniausių priemonių, kad būtų sustabdytas nuolatiniu tapęs švietimo sistemos niokojimas?“
Kaip matome, ministerijos biurokrato ir kvalifikuoto pedagogo-praktiko nuomonės kardinaliai skiriasi. Ir nors biurokratas pabrėžia, kiek Vyriausybė ypač stengėsi dėl didžiųjų gimnazijų, didelės sostinės gimnazijos-licėjaus direktorius tas pastangas griežtai kritikuoja.
Norėdama susivokti, kuri pusė teisi ar bent arčiau tiesos, nutariau pasinaudoti nešališku „arbitru“ – DI. Kadangi šiandien nuomonių ietys sukryžiuotos ties klausimu, kaip pasielgti su mažosiomis gimnazijomis ir klasėmis, kuriose mažiau nei 21 moksleivis, pasiteiravau DI, kokiose klasėse moksleiviams yra sudaromos geresnės sąlygos mokslui ir kitų gyvenimui reikalingų įgūdžių ugdymui.
DI rimtai svarstė visus „už“ ir „prieš“. Maža, artima mokykla, jo nuomone, turi ne vieną privalumą.
Pavyzdžiui,
1.mažose klasėse mokytojas gali skirti daugiau dėmesio kiekvienam mokiniui, geriau pažinti jų stipriąsias ir silpnąsias puses;
2. mažiau streso: nereikia ilgai keliauti į mokyklą, daugiau laiko lieka poilsiui ir pomėgiams.
Esama ir trūkumų:
1.Mažesnis pasirinkimas būrelių, sporto sekcijų ar papildomų užsiėmimų.
2.Mažesnė konkurencija, todėl mokiniai gali būti mažiau motyvuoti siekti aukštų rezultatų.
Didelės, tolimos mokyklos privalumai: didesnio pasirinkimo galimybės, stipresnė konkurencija. Ir „daugiau galimybių susirasti bendraminčių ir draugų“. (?? – J.L. Tarsi draugų kiekis atsvertų jų kokybę?. Juk nuoširdžiausiai draugaujama paprastai su vienu drauge, draugu, ypač vyresnėse klasėse.)
Didelės, tolimos mokyklos trūkumais pripažįstami šie:
1.Mažiau individualaus dėmesio: Mokytojui sunkiau skirti daug dėmesio kiekvienam mokiniui didelėje klasėje.
2.Didesnis stresas: Ilgas kelias į mokyklą gali būti varginantis ir didinti stresą.
3.Anonimiškumas: Didelėje mokykloje gali būti sunku išsiskirti iš minios ir jaustis svarbiam.
Išvada: Geriausia mokykla yra ta, kurioje vaikas jausis laimingas, motyvuotas ir galės realizuoti savo potencialą.
rūpi, kad vaikas ne tik mokytųsi, bet ir būtų laimingas
Kaip matome, DI rūpi, kad vaikas ne tik mokytųsi, bet ir būtų laimingas. O kurioje mokykloje vaikas jausis laimingas? Teisingai. Toje, kurioje ir dėl kurios jis patirs mažiausiai streso.
Ar apie tai galvojo ministerijos biurokratai, kurpdami savo reformas?
Čia savo žodį turėtų ištarti tėvai. Bet ar jų kas klausė?
Šių metų sausio pabaigoje Lietuvos mokslų akademijoje vyko diskusija tema „Ar ne laikas leisti mokytojui ramiai dirbti?“. Pranešimus skaitė švietimo ekspertai. Kaip apie tą diskusiją rašė „Respublika“ (2025. 01.22). „Blogų žodžių netrūko, o gero niekas nepasakė“.
Žurnalistas šiek tiek suklydo. Geras žodis visgi nuskambėjo. Jį tarė buvęs ilgametis Vilniaus Šolomo Aleichemo gimnazijos direktorius Miša Jakobas, kalbėdamas apie savo patirtį. Sakė, kad „YRA LAIMINGAS, pabėgęs nuo reformų“!
Ir tai ne vienintelis geras žodis, kurį ištarė gerbiamas pedagogas. Paklausęs savęs ir kitų, “koks mokytojas turi atsistoti prieš klasę?“, davė paprastą atsakymą: „Tai žmogus, MYLINTIS VAIKUS“.
Bet ar galima tikėtis, kad vaikus mylės emociškai išsekęs pedagogas? O juk būtent emocinis pedagogų išsekimas dėl didelio darbų krūvio tampa vis didėjančia problema šalia pačių pedagogų stygiaus.
ŠMiS ministerijos valdininkai į šitą problemą gilintis dar nesiruošia, tik sunkina padėtį
Bet ŠMiS ministerijos valdininkai į šitą problemą gilintis dar nesiruošia, tik sunkina padėtį naujais potvarkiais ir reikalavimais, kurių naujausias „blynas“ – reikalavimas, kad istorijos egzaminą laikantys abiturientai dar ir analitinį rašinį parašytų. Vėl iki galo neapgalvota naujovė, kad tik kažkokiems viršininkams būtų atraportuota: „Sugalvojau!“
Gal dar ne visi užmiršo, kiek parako išeikvojo ministerijos biurokratai, įtikinėdami, kad pedagogams neįmanoma „normaliai“ dirbti su klasėmis, sukomplektuotomis iš dviejų skirtingų lygių klasių. O dabar, kai eidamas į vieną klasę, kur 25-30 mokinių, mokytojas turi parengti ne tik dvi programas, A ir B lygio, bet dar tris ar net daugiau programų specialių (skirtingų!) poreikių vaikams, pedagogams palengvėjo?
Protingas ministerijos vadovas, prieš diegdamas naujoves, tartųsi ne tik su savo pavaldiniais – biurokratais, bet ir su respublikoje žinomais, gerbiamais pedagogais-praktikais, su psichologais, pagaliau su DI.
Aš, pavyzdžiui, su juo vėl pasitariau, norėdama sužinoti jo nuomonę apie įtraukųjį mokymą.
Kai DI paaiškino, jog tai nuostabi programa, kur kiekvienam moksleiviui sudaroma individuali mokymo programa, aš pasiteiravau: „Jei kiekvienam moksleiviui reikia sudaryti individualią mokymo programą, kiek moksleivių turėtų būti klasėje, kad mokytojas galėtų visus mokinius sužiūrėti ir mokyti individualiai?”
Gavau išsamų atsakymą, iš kurio buvo galima suprasti, jog Lietuvos sąlygomis tokia įtraukioji mokykla – pasakos tam, kad kažkas iš valstybės biudžeto išviliotų dar daugiau pinigų… arba į savo kišenes, arba vėjams, bet ne pedagogų darbui palengvinti ir įprasminti.
Pavyzdžiui DI mažesnėms (pradinėms) klasėms rekomenduoja mažesnį mokinių skaičių, „kadangi jaunesni mokiniai dažniau reikalauja individualios priežiūros“. Be to, mokinių skaičius turėtų būti priklausomas nuo skaičiaus toje klasėje mokinių su specialiaisiais ugdymosi poreikiais. Protinga? Taip!
Ir dar DI rekomenduoja, kad „klasėje būtų NE DAUGIAU KAIP 15-20 mokinių, kad mokytojas galėtų efektyviai dirbti su kiekvienu iš jų.”
Įsiskaitykit: ne daugiau kaip 15-20 mokinių!. O ką daro mūsų ŠMiS ministerijoje gūžtas susisukę buvusios ministrės Šiugždinienės fantazijų ugdytiniai? Taigi, užsispyrusiai reikalauja ne mažiau 21 mokinio.
Tiesa, naujoji ministrė ketina peržiūrėti šį reikalavimą, bet senieji ministerijos krokodilai, kaip ir čia cituotasis Dainoras Lukas, lieja ašaras, aiškindami, kad mažinti moksleivių skaičiaus klasėse jokiu būdu negalima.
Tikri krokodilai, baigiantys suėsti visą švietimo sistemą…
Ko konservatliberalai siekia, griaudami švietimo sistemą, mažindami mokyklų, gimnazijų skaičių? Spėlionių esama įvairių, o štai pasekmės – vienareikšmės. Jas paaiškina išmintingas rabinas Jonathanas Sacksas: „Kad apgintum šalį, reikia kariuomenės.
Tačiau LAISVAI visuomenei apginti reikia MOKYKLŲ. Reikia ŠEIMŲ ir edukacinės sistemos, kur iš kartos į kartą būtų perduodami idealai, jų neprarandant, jais nenusiviliant ir neiškreipiant jų prasmės. Nėra gilesnės laisvės sampratos nei ši. Mozė sakė, kad nesudėtinga įgyti laisvę, tačiau kad ją išlaikytų, šimtai kartų turi dėti pastangų. Tai pamiršę, LAISVĘ PRARASITE”.
O juk dėl to paties, DĖL MŪSŲ ŠALIES SAUGUMO sielojasi ir Saulius Jurkevičius, kritikuodamas neprotingas, nevaisingas reformas: „Prastėjantis išsilavinimo ir žinių lygmuo tampa grėsme nacionaliniam saugumui“.
Autorė yra humanitarinių mokslų daktarė.
