Atsiprašau. Iš anksto atsiprašau.
Žinote, kada buvo ypatingai sunku? Kartą. Kai atsidūriau tarp „padlų” (toks tikslus neišverčiamas žodis, kuomet žmogus yra minkštas it vata ir įgauna kokio tik nori žvėriuko formą, priklausomai nuo aplinkybių). Pati mėgstu aiškumą ir stengiuosi laikytis žodžio, to tikiuosi ir iš kitų. Ne visada išeina, bet bandau…
Taigi, prisidengdami „diskusija ir demokratija”, kartą LRT mane pasikveitė dalyvauti laidoje. Atspėjote. Apie ‘MeToo’. Apie aukų išnaudojimą „iš galios pozicijos”.
Ir žinote, ką? Sureguliavo laidą taip, kad mes buvome tik dviese prieš septynis. Publikai liepė ploti pagal instrukcijas, lyg ant laktų tupinčioms vištoms. Rezultate likau visai viena, nes, pamačiusi, koks vištininkas sumontuotas, filosofė Nida Vasiliauskaitė spjovė ir išėjo. Ir gerai padarė, nes tai buvo cypiančių leftistų choras. Momentais buvau įsitikinusi, kad realiai gausiu į galvą.
Ir žinote kas čia svarbiausia? Ogi tai, kad buvo nagrinėjamas „smurtas iš galios pozicijų”, taikant… smurtą iš galios pozicijų,pasikviečiant mane į laidą, sakant, kad bus civilizuota diskusija, o, laidai prasidėjus, pastatant prieš realybę – viena prieš šešis ar septynis, surežisuojant plojimus, kalbinant iš anksto sutartus „žmones iš salės”.
Esu racionali ir šaltų nervų, atsilaikiau, nes dar kažkiek tikiu teisine valstybe ir gyniau be teismų nuteistus žmones. Ne vienas „negeras” Lietuvos istorijoje be teismo jau buvo nuteistas. Išvežtas. Sakysite – čia kitaip? Čia „veža” moterys?
Vis tiek tikiu, kad teismai vis dar reikalingi. Kad nebūtų imtasi likviduoti nepatikusių, argumentuojant „mes taip jaučiam”, „jie nefaini”, „jie iš kitų laikų”, „mums taip atrodo”…
Kada jums atrodo? Kai puolat santykiu: vienas prieš septynis?
Viskas NAIS, bet taip iš aukos tampama budeliu, ar ne?
Ne buteliu, o budeliu… Nors va, psichologijoje sakoma, kad viena didžiausių agresijos formų – kartais chroniška auka besidedantis smurtautojas. Didelę dalį tų moterų vadinti aukomis nesiverčia liežuvis, nes „aukomis” vadinamos ir bagažinėje sudegintosios…
Taigi, čia kalbininkams teks pasukti galvas, išrandant naują žodį – gal mūka?
Šiandien situacija kartojasi – žurnalas „Žmonės” pasipuošė viršelį režisieriaus Šarūno Barto nuotrauka. Jis ne pats paprašė, manau, drąsuolis. Bendru sutarimu, bendra atsakomybe. Tango, kaip sakoma, šokamas dviese ir žurnalas, kviesdamas jį, žinojo – atsako ne tik už savo pasirinkimus, bet ir už savo herojus. Laimėje ir varge, kaip sakoma, sveikatoje ir ligoje… Taip būtų garbinga, nes maža ką gali pasikviesti šokiui.
Taip? Šiandien jų vadas… atsiprašo už „neteisingą pasirinkimą”. PUBLIKOS atsiprašo. Tarsi būtų neteisingai pasirinkęs kaklaraištį. Neatsiprašo herojaus. Ar jis buvo tik dekoracija? Kaip neteisingos spalvos kojinė? Nothing personal, just business?
„Esame tolerantiški (!!!) – Š. Bartas neteisingas pasirinkimas mūsų viršeliui”.
O dabar aš jums parašysiu, kas bėga raudona eilute potekstėje: „Iš principo mums px, mes galime jus užkelti ant viršelio, jeigu kažkam nepatiks – galim nukelti. Žmogus mums px. Visada deklaravome, kad palaikome aukas, kurios buvo nuskriaustos žmonių, esančių galios pozicijoje. Tai, žinokite, ir tos aukos mums iš esmės px, nes šiandien galios pozicijoje esame mes. Mums svarbūs tiražai, vardas ir reitingai. O tai kaip tuomet su „visi mes žmonės”?
Už leksiką jau atsiprašiau.
Kaip filosofė Hannah Arendt rašė: „blogis niekada nebūna radikalus. Jis auga lyg grybas paviršiuje. Jis nepasitiki mąstymu, nes mąstant siekiama gelmės, o gelmėse blogio neaptiksi – tik gėris turi gelmę ir todėl tik gėris gali būti radikalus.” Kažkaip taip.
