Jurga Lago. Apie skiepus ir degančias eglutes

“Klausykim valdžios ir viskas bus gerai”.
Cha.
Tarsi klausyti nebėra = pasitikėti. Tarsi klausyti reikėtų pirmo pasitaikiusio durniaus, kuris pro šalį ėjo. Nesvarbu, kad jis praeis tik po 4 metų.

Aš suvokiu, kad gali klausyti žmogaus, kuris už savo klaidas atsako turtu ir gyvybe. Aš suprantu, kad gali klausyti žmogaus, kuris gyvenime laikosi žodžio. Gali klausyti žmogaus, kuris nė karto tavęs nėra apgavęs. Kuriam rūpi jo žemė, kalba ir tauta. Todėl rūpi ir tu.

Taip, ką?

Ar tu patikėtum savo banko kortelę vagiui? – klausia vienoje TV laidoje ispanas M. Bosé sveikatos ministro – tai kodėl aš savo sveikatą turiu tau patikėti? Nes problema panaši visur – juk ne išmintingas žilagalvis valdovas ant žirgo prašo pasitikėti, išgelbėti brolius ir seseris, ir gimtą šalelę, o neaiškiausia pasaulyje…politikų karta. Reikalauja išsukti varkę – ore sklandant gandams, viešai pezant Švabui, ES užsiimant neregėtu eurobabkės tratinimu ir svarbiausių ES sutarčių slėpimu. Tuo pačiu skaldant vyrus su moterimis, vaikus su tėvais, gėjus su negėjais. Kas patikės valstybe pripažįstančia 72 lytys, draudžiančia minėti žodį „Kalėdos”? Ir dar – rodančia pirštu į mokslą, kai jo avangarde stovi… Greta Thunberg.

Savotiška pasaulio pabaigos nuojauta sklando ore ir vakcina nuo coronos yra kaip aspirinas nuo žemės drebėjimo.

Tai va – anksčiau žmonės į mirtį eidavo su tautos lyderiais, o šiandien kas norėtų mirti pvz. už savo šalies teisingumo, žmogaus teisių ar sveikatos ministrus? Kas iš to, kad tokie viešai skiepijasi? Jeigu iš esmės turėtų viešai pasikarti, nes jų autoritetas yra blusos dydžio.

Ispanijoje premjeras dainuoja Internacionalą, nevengia komunistinės simbolikos. Kas patikės Makronais, pareiškusiais, kad nuo šiol Paryžiaus Notre Dame katedra bus nebe bažnyčia, o… šiuolaikinio meno prigrūstas ‘woke’ muziejus, pristatantis visas kultūras!

Mūsų Katedra jau buvo dailės galerija, beje! Build back better!

Dar turint mintyse, jog už savo klaidas mes atsakom savo finansais ir laisve, o politikai – už savo klaidas atsako mūsų finansais. Ir mūsų laisve.

Jau ne metai ir ne du, kaip skaldymo ir patyčių kreida padalinti šalių žemėlapiai. Apibrėžta Lietuvos sostinė, kuri “kovoja” už tolerancijas bei už Sabatausko dukters teises patogiai sėsti šalia kito šalies paveldo. Kai nukvakimas pasiekė tokį laipsnį, jog nė vienos algos nepraradę valdininkai ir politikai stebisi, kokių priekaištų jiems turi verslas ir gyventojai.

Apsimesti ir akis išpūtus stebėtis: prie ko čia? Liga ir politika? Skiepai ir degančios eglės? Patyčios ir skiepai?

Ogi prie to, kad užtenka lašo melo pasitikėjimo jūrai užteršti. O jeigu… melo jūra ir pasitikėjimo – tik lašas?

Covidas vadinamas politine liga ne veltui. “Kai tolerancija yra tapusi svarbesne nei inteligencija” (Ed West) – spėkit iš trijų kartų – kodėl būtent leftistai ir “progresyvioji” stovykla šiandien mieliau skiepysis?

Likusieji „palauks antram aukšte” (JAV anekdotas, pamačius, kad Baidenas į lėktuvą nebeįlipa ir griūva ant pirmo trapo laipto).

Pažiūrės. Pamislys. Ir pasitikėjimas neišdygs, kaip legalizuota kanapė. Pasitikėjimas šiandien – išnykęs terminas. Kaip artimo meilė, garbės žodis, kaip bendrystė. „Šiandien korupcija yra Europos cementas ir politikais reikia ne pasitikėti, o jų saugotis”. (P.M.Gonzalez)

Taip kad gali influenceriai ir LRT gyventojai šypsotis feisbukuose su trimis vakcinomis kiekvienoje rankoje. Gali daužyti stalus, dantis ir gyvenimus. Pasitikėjimas išgaravęs, kaip dūmas. Suskaldyta dar kartą Lietuva – šįkart „runkelių” ir „laisvės” naratyvus pakeitus į „sveikatą”.

Vienintelis kelias išlieka prievarta. Kasdien vis didesnė. Klausimas liks tik vienas – KADA?

Kada gausim visi atgal.