Jurga Lago. Belieka rašyti tokius tekstus, kad atbaidytų nuo skaitymo

O jeigu atidarysit gurmanišką restoraną ir prikursit žiauriai nevalgomų konceptualių desertų, kur popierinis sausainis įdaromas makrofleksu, o traškia folijos plėvele apvyniotas gerai krosnyje paskrudintas bato aulas?

Taigi. Ar jums nekils mintis, prašyti paramos vyriausybės? Ne kad ateitų pavalgyti, o kad paremtų finansiškai? Kodėl ne?

O gal įkurti Įstaigą “interaktyvus būvis” ir statyti namus, kurie… nestovi? Ir kai nė gyva dvasia neužeis, nes nesupras velniam stengėtės, – prašyti vyriausybės paramos.

Dar galit kurti papuošalus iš plastilino su majonezu ir inkrustuoti 0,3 medvaržčiais bei pakvėpinti Muglerio “Angel”. Ir tada – prašyti vyriausybės paramos.

“Amerikietiškoji kultūra užkariavo pasaulį todėl, kad Jungtinėse Valstijose nėra ir nebuvo Kultūros ministerijos. Tad vienintelis ir griežčiausias Amerikos kūrėjų vertintojas buvo vartotojas, balsavęs už jų sukurtus meno kūrinius kruvinu prakaitu uždirbtu doleriu. Dėl šios paprastos priežasties Amerika tapo viso pasaulio menininkų Meka. Visi žino – jei prasimuši Amerikoje, tavo sukurtą meną matys, garbins ir vartos visas pasaulis, būsi žymus ir turtingas.

Ką beliko daryti tiems save menininkais vadinantiems, kurie irgi nori būti žymūs ir turtingi, bet nemato (ar neturi) galimybių bei sugebėjimų prasimušti ten, kur veržiasi šio pasaulio kūrybingiausieji? Tokie garsiai šaukia apie “masinę antikultūrą”, kurią neva gimdą amerikiečiai, apie “žlugdomus” nacionalinius meną bei kultūrą ir bėga pas savo šalių politikus, reikalaudami, kad šie tą “nacionalinę” kultūrą (tai yra nevykėlius kūrėjus) remtų. O tie remia.

Regis, pirmieji iš mokesčių mokėtojų kišenės masiškai kūrėjams pradėjo mokėti prancūzai, įkandin jų (nes Prancūzija prieš tai keletą amžių buvo kultūros ir meno madų diktatorė) pasuko ir kitos Europos valstybės. Taip Europa iš esmės nužudė savo kultūrą ir meną, nes atidavė jį į pilkų biurokratų bei politikų rankas. Nuo tol europiniams menininkams nebereikėjo kurti žmonėms – jiems pakako įtikti (taigi ir kurti) valdininkams. Valdiško meno apoteoze tapo Sovietų Sąjunga.” – cituoju Audrių Bačiulį ir galvoju,  panašiai. Nežinau tik kaip yra su klasikine muzika ir teatru, o visa kita tai 99% – virta taburetės koja vorčesterio padaže.

Nida Vasiliauskaitė (vakar abu lyg susitarę, rašė apie tą patį): “O vertėtų (neretoriškai) klausti taip: kas atsitinka menams ir literatūrai, kai juos remia valstybė? Atsakymas: jie priima pasiūlymą virsti valstybine propaganda – ir virsta. Implikacija: jokia valstybė meno niekada neremia, nes tai, ką ji remia, yra (arba netrukus tampa) kažkas kita.”

Tik šiaip rašau. Linksminuosi. Nes jau pasirodė pirmieji skaičiai, kiek tūkstančių milijonų bus skirta tam, ką vadinam kultūros, meno ir meninykų rėmimu. Kvietimai rašyti projektus euromenui kurti nurodytomis temomis.

Tai čia, žinokit, tie remiami žmonės – įgalūs: su rankom, kojom, galvom, baigę įspūdingus ten visokius mokslus londonuose tam, kad paimtų iš pensininkų pusę pensijų grubiai pasakius. Nes moka parašyti projektą apie genderizmą, akcentuodami klimato kaitą globaliame kontekste be diskriminacijos intencijos. Ir uždėti majonezo.

Ai, o dar pastebėjote, kaip nunyko meno kritika? Nes o ką kritkuoti? Šeriančią valdišką ranką? Kolegas, su kuriais daliniesi projektinius pinigus? Save patį?

Belieka rašyti į Kultūros barus tokius tekstus, kad atbaidytų nuo skaitymo.