Iš esmės viskas gyvenime visada buvo, yra ir bus labai paprasta.
Iš žmogaus atsakymo apie covidą šiandien galima gana tiksliai nusakyti, kur jis dirba (valstybės tarnautojai labiau bijo covido. Yra, žinoma, išimčių, bet jos dažnai patvirtina taisyklę).
Pagal covido bijojimo laipsnį galima nusakyti ir žmogaus politines pažiūras, ir net už ką jis balsavo – Ispanijoje – kuo labiau į kairę, tuo covido baimė stipresnė. Pas mus, kadangi dešinieji yra kairieji, yra sunkiau susigaudyti.
Vakar supratau, kad kas benutiktų, kaip sakoma, take it easy, nes tai, ko nesugeba (o dažniausiai šiandien nieko niekur nesugeba) sutvarkyti politikai, tą susitvarko patys žmonės. Taip yra ir su covidu.
Vakar stebėjau TV apklausas – kur žmonių klausė, ar jie laikosi karantino Ispanijoje.
Niekas nebežinojo.
Taip. Jau tiek kartų čia pradėjo-nutraukė-pradėjo karantinus, kad realiai visiems atsibodo ir žmonės ėmė gyventi savaip.
Kaip upė: jeigu sugalvosi ją užtvenkti, ar pakreipti neteisinga vaga, ji ras kelius ir vanduo pramuš akmenį.
Vieni kalbintieji turėjo tikrus, kiti – netikrus leidimus kirsti sienas tarp regionų. Viskas visur dirba – vienur todėl, kad leidžia, kitur – todėl, kad neleidžia, bet reikia. Prie uždarų durų, pagal susitarimą, kiti – atsidaro ištisais miestais. Nes sveiko proto žmogui tris klases baigęs politikas nepaaiškins, kodėl stambus Carrefouras gali dirbti, o mažas verslas – ne. Buvo vienas, kur net covido pasą jau nusipiešęs – žmonės visada randa išeitis.
Didžiausias skirtumas tarp Lietuvos ir Ispanijos?
Net pačioje covido pradžioje, kai dar visi buvo apimti isterijos, niekas niekur neįleido vietinių roko žvaigždžių ir visokių svarbių visuomenės veikėjų dirbti savanoriais į… ligonines.
Tas pats, rašėte, ir Italijoje, ir Lenkijoje, ir Japonijoje, ir realiai visur. Nežinau, gal kokiam Konge dirba ištisi orkestrai, bet Lietuvoje priimtas naujas labdaros ir mokesčių lengvatų įstatymas įgalino ne tvarkyti medicinos sistemos problemas, o eilinį kartą TV šou “šok su žvaigžde” perkelti į valdiškas įstaigas. Anksčiau visi važiavo į mokyklas – dabar į ligonines.
Tai va. Tokių Ispanijoj nėra.
Bet yra kitokių.
Politikų giminaičiams ir pažįstamiems išrasta masė naujų covid-pareigybių. Tokios valdiškos korupcijos pasaulis nematęs, o su tuščiais europinigais atslenka dar didesnės problemos. Kaip sakoma – nori sunaikinti priešą – apipilk jį neuždirbtais pinigais. Pamatysi, ko nematęs.
Kaip vakar juokėsi vienas jaunas pašnekovas: “šiandien problemos auga tiesiogiai proporcingai jų finansavimui. Pasiilgom tų laikų, kai pinigai jas sprendė, o ne kūrė.”
Taigi. Kyšių, išsisukinėjimo, nepasitikėjimo ir už nieką prieš nieką neatsakančių politikų laikai. Kas galėjo numatyti, kad tokiu keliu pasuks Vakarai?
Ispanai juokauja, kad III Pasaulinis karas kils tarp valdininkijos ir ją išlaikančiųjų.
O paskui atsiranda apsimetančių apuokais, kur išpūtę akis ūkauja: “kaip galima nepasitikėti skiepais?”
Anksčiau, visi keliai vedė į Romą.
Dabar, visi keliai veda į LABIRINTĄ.
Puikus straipsnis !!!
Pritariu!