Jurga Lago. Kaip visada, išlieka tik stipriausi

Neskaitykit. Nepatiks ir supyksit, o jeigu skaitot – nesakykit, kad neperspėjau!

Tai va. Mano visa giminė iš kaimo. Be išsilavinimo, be didelių mokslų, be didelio turto. Tėvai užšoko ant aukštesnio socialinio laipto ne per pažintis – sunkiu darbu, mokslais ir kantrybe. Tokia pat ir mano vyro giminė, tik Galisijoj. Darbštūs, užsispyrę, savo darbu užsidirbę turtą.

Žinot ką? Šalys ant tokių ir laikosi. Čia yra tie žmonės, kurie savo prigimtyje žino, KAIP REIKIA GYVENTI. Tu jiems neprastumsi visokios „lievatos” ir „njū veivų”, visokio idėjinio chlamo ir tolerancijos tam, ko jie tiesiog netoleruos, nes jaučia, kas jiems sveika. Žino nuo amžių amžinųjų, kaip žinojo jų tėvai, jų proseneliai ir tik vienas Dievas šiandien žino, kada tą išmintį jiems į galvas supylė – pilnos akys, rodos, prisemtos, kaip lietaus! Be mokslų, be universitetų, be knygų. Mano babytė suprato pirmapradę, absoliučią ir tikrą gyvenimo esmę geriau, nei koks ‘specialistas’ su vadybininko diplomu.

Ir todėl išliko tautos ir valstybės. Jie mus tyliai išnešė ant pečių ir ant rankų. Per amžius. Amen.

Nei vienas miestietis, išsikvėpinęs „nišiniais” kvepalais, nusipirkęs brangų muilą neitų į mišką “Lietuvos ginti”, nei vienas apsideitinęs „marketingistas” speaking english irgi ten su Tesla nevažiuotų. Ir nė viena dama pasitempusi, nukritusi iš aukštuomenės, nenuklampotų su veltiniais žiemą už tėvynę.

Taigi,  kada paskutinį kartą vadinote savo mamą, tėvą, babytę, senelį ar sūnų: debilu, puspročiu, žąsinu, “runkeliu, pašalpiniu, nevykėliu, tinginiu ir valkata”?

Sakysit, čia kažkoks rusiškas smurtas psichologinis?

Ne. Taip apie mūsų žmones rašo mūsų delfyje. Nuolat.

Ir dar vienas va žurnalistas žinomas parašė modernybę:
“Kodėl, kai kas nors iš Lietuvos žydų pasaulyje tampa milijonieriumi ir garsenybe, rėkiame, kad jie lietuviai, nežiūrėdami nei kaip jie kalbėjo, nei kas jų tėvai buvo, nei kur jie gyveno, nei kokias pilietybes turėjo? Kiek reikia milijonų uždirbti, kad galėtum būti lietuviu laikomas?”

„Tik neapsi… pasakytų mano babytė žemaitė. Nusispjautų senelis. Žmonės, išgyvenę Sibirus ir sovietmečius. O milijonierius lietuviu taip ir netaptų – žydas niekada neišsižadės būti žydu. Tauta ir valstybė yra tai, kas mus gyvus išlaikė, išlaiko ir išlaikys. Dabar jau sugalvota nauja globalistinė modernybė – kad tauta yra atgyvena!

Tai aš jums pasakysiu „čildrenai”, kad ir toliau taip – nes išlieka stipriausi. Kaip visada. Išliks tie, matyt, kur delfiu neskaito.

Čia aš Galisijoj. Ant „žemės krašto”, kur išlydėdavo mylimuosius į jūrą ir emigraciją užsigrūdinusios jų moterys. Galisija visa emigravo ir daugelis sugrįžo NAMO. Ir nė vienam senam žvejui, jo moteriai, jo dukrai ar sūnui nepaaiškinsi, kad galisu būti gėda. Ar „neapsimoka”!

Atsiprašau už leksiką