Lietuvos žiniasklaidoje visų mano duotų interviu akcentas šiais metais yra “Jurgos emigracija”.
Įžiūriu tendenciją – rodyti, kaip “žmonės maišosi”, koks “pasaulis didelis”, kaip “nesvarbu, kur gyveni”.
Man svarbu.
Ir mano namai – Lietuva. Čia turiu puikų butą, čia dirba mano 18 žmonių kolektyvas, čia moku mokesčius ir praleidžiu daugiau, nei pusę metų. Telefonas lietuviškas, rašau lietuviškai, vaikus išmokiau lietuviškai.
Niekur aš neemigravau. Ir neemigruosiu. Tai, kad mano vyras ispanas, tik sustiprino meilę Lietuvai. Jis puikiai kalba lietuviškai. “Tik nesakyk žodžio “patriotė”, – moko žurnalistė. – Nemadoj, galvos, kad nacė”.
Man dzin kitų kompleksai, svetimos skruzdelės galvose ir galvojimai. Mano pažįstamų ratas – savo šalių patriotai: ispanai, anglai, lenkai, rusai, amerikiečiai, etc. Nedurni, modernūs žmonės. Kol “globalėjančio pasaulio” mados šlubuodamos pasiekė Lietuvą, Vakaruose sugrįžta į madą namai! Ne namas. Namai.
– Jeigu tau nesvarbi kalba, šeima, seneliai, tradicijos, šalies taisyklės, kultūra ir nebeturi jokių kitų vertybių tik “me & my pleasures”- ar pasitikėtum tokiu pasauliu? Ar norėtum gyventi tarp tokių individų, kaip tu pats?”- sako Robertas. Gal apie tą savo princesę UK, kuri nafik nebenori būti angliškos monarchijos dalimi, nes “sunku, nefaina, varžo”.
Netekę vertybių ir įgiję tik vieną vienintelį dievą – “self”, gyvensim kitokiais kriterijais matuojamam pasaulyje. Pasitikėtum tokiais šitoje postkrikščioniškoje modernybėje?
Kai progresyvūs young&nice šypsodamiesi vis garsiau aiškins: “ateina laikas – rinkis eutanaziją. Nelauk, kol susirgsi! Išeik anksti! Kad neterštum planetos, velniop ten ir viską, ir nereikėtų vaikams tavęs išlaikyti. Seno žmogaus gyvenimas – no pleasure. Jeigu išeisi savo noru – vaikus atleisim nuo NT mokesčio metams. Neturi vaikų? Gerovės valstybė džiaugsis, priglaudusi tavo turtą!” – iš Pablo Iglesijas kalbos (New red. kažkaip).
Todėl nenustebau, išgirdusi, jog estai komunizmą ir visas jo apraiškas nori paskelbti psichine liga. “I prefer less modernity”,- sako sr. R. Scrutonas ir puikiai suprantu, kokį pasaulį turi galvoje.
Kuriame ne gėda turėti Tėvynę, o ne destineišiną, namus, o ne namą, Mamą, o ne naštą, vaikus, o ne “save patį pakankamą”. Kur ne viską įperka pinigai. Kur ne tu ir tavo malonus gyvenimas “čia ir dabar” yra nusipelnantis pagarbos, kai niekas nebenori aukotis, “vargti”, teptis, etc. (Koks debilas šiandien mirtų už Tėvynę? Aukotųsi dėl vaiko, motinos, tėvo? Praeitų šeimos gyvenimo duobes ir kalnus?)
Mano pasaulis kitas. Kur ne visokie “savęs mylėjimai” yra vertybė.
Pulsit aiškinti, kaip viskas prasideda nuo meilės sau?
Daugeliui meilė sau yra gerai atrodyti kitiems.
Ir vėl išlindo kažkokia „Lago”. Gal ne lago. Gal klaida, gal turi būti Lagė, nes yra toks lietuviškas žodis – tokia lenta! Ir ko kažkokios lagės kimba prie Lietuvos ir lietuvių ir rašo kažkokia pusiau lietuvių kalba su daugybe svetimžodžiavimu. Negi jau lietuviškų žodžių jai pritrūksta? Na, jei trūksta, tai tegul ir nerašinėja į lietuviškus tinklalapius!
Jūsų mintys, Jurga, kaip gaivaus vėjo gūsis- tokia turi būti kiekvieno blaiviai mąstančio lietuvio pozicija. Kitaip tie, kurie „self, self”, „me, me” greitai skuduru valys kitoms tautoms batus, kurios apsigyvens jų pačių namuose. Ką reiškia mylėti save? Jėzus sakė: „Mylėk savo artimą, kaip myli save patį”. „Mylėti save” reiškia gerbti Dievą ir save, neleisti sau galvoti, kad esame niekam tikę ir maži, prižiūrėti savo mintis ir liežuvį, branginti ir gerbti TĖVYNĖS praeitį ir ją pačią, šalintis piktų darbų, nes kitaip pražūsime mes ir mūsų namai. „Mylėti save” reiškia atjausti kitą, ištiesti pagalbos ranką, būti kantriam, mokėti džiaugtis ir juoktis, prižiūrėti savo kūną, nenualinti jo įvairiais kvaišalais, kad blaiviai vertintume dalykus ir išmoktume kritiškai mąstyti, kitaip ateis tūlas, įbruks mintį ir suklaidins. Sąrašą galėtume tęsti- jis būtų labai ilgas, kaip tas ilgas kelias, kuriuo eina jaunas žmogus į išmintį, tobulumą ir sielos skaistumą; jis nesustoja, jis kantriai eina. Jei eisime tuo keliu, visi „me, me” dings kaip naujametiniai fejerverkai, ir bus gėda tuščiai praleistų dienų gulinėjant ir koneveikiant tėvus ir gimtąją šalį. Einant šiuo keliu, išmoksime save mylėti teisingai, o to išmokę, pajėgsime ir kitame įžvelgti įsisavintas savybes – taip gims meilė ir pagarba kitam bei atsakomybė ginti savo kalbą, Tėvynės kultūrą ir jos praeitį ypač dabar, kai ją nori pasmaugti savieji. Ačiū, Jurga. Nesustokite, jei Jūsų mintis perims nors vienas tėvynainis, o dar jaunas- jau gerai. Labai gerai.
Ačiū Jurga, jautru ir teisinga.