Tikrame rojaus sode, grojant tyliam džiazui, vakar gėrėme arbatą ir fotografavome mano naują kolekciją. Paukščiai čiulbėjo lyg pasiutę, vakarop ėmė pūsti švelnus vėjas, sodybos šeimininkas – donas Edis vaišino mus ledais su cinamonu ir rožių žiedlapiais.
– Žmogus, Jurga, turi gyventi. Mylėtis, rūpintis augalais, savo sveikata, o ne árti. – Mirktelėjo man fotografas.
– Bet aš negaliu nedirbti.
– Blogiau tau. Gyvenimas vienas.
– O iš kur pinigai?
– Pinigai pinigai… Yra tų pinigų. Jūs, bobos, amžinai apie pinigus, – perbraukia atbula ranka blizgančius juodus plaukus.
– Turiu du vaikus – man pinigų reikia daugiau , nei tau, – juokiuosi.
– Aš vaikų neturiu, nes mėgstu gerą muziką ir gerą seksą. Šiandien vaikus augina tik keistuoliai.
– O kas tau mokės pensiją? – Traukiu jį per dantį, – penkiasdešimt pilkų atspalvių kažkada prieis juodą…
– Kas? Kažkas. Pinigai pas turtingus – reikia pakelti mokesčius taip, kad būtų daugmaž faina visiems. Kuo mažiau va tokių donų Edžių su rožių ledais, tuo geriau visiems! Žmogus neateina árti į šį gražų gyvenimo sodą!
– Bet donui Edžiui septyniasdešimt ir jis dar dirba! Dirbo visą gyvenimą.
– Jis iš tos besočių senių kartos, – mirkteli.
– Ar tu žinai – man teko gyventi Eseserijoje?
– Oi, baik tu su tom savo apokalipsėm. Tokia graži moteris, o per daug mąsto! Happy, supranti? Reikia turėti mažiau, dirbti mažiau, gyventi, kur šilta. Va ir paslaptis! Mylėkis daugiau!
Tai trumpai. Juokitės.
Fotografui apie 45 metai. Dirba po kelias valandas į savaitę – puikus profas! Sakysit, kiekvienas gyvena, kaip nori? Gyvena. Stipriai taupo.
Tik dar papildysiu – simpatiškasis kolega yra “už pabėgėlius” (nes visiems turi būti žemėje gera). Už LGBT+ teisę į šeimą (taip, nes jau sakiau – visi turi gauti, ko nori), už Ispanijos subyrėjimą (nes jeigu žmonės nori – gyvenimas vienas). Už globalizmą – kad neliktų tautų ir valstybių.
Sakysit, dzin? Skirtumas tas, kad senoji, dono Edžio ispanų karta buvo itin darbšti. Kitaip, nei mes manom. Nueina jie tyliai nuo scenos ir palieka pasaulį savo vaikams – šiąnakt ispanai į valdžią išsirinko raudonuosius. Fotografas balsavo už socialistus, nes “jie nedrįsta būti komunistais, bet nori!”
O ką norėjau pasakyti? Net pamečiau mintį… Kad mes, Rytų Europa, esam šiandien jėga. Tik mūsuose socialistai yra dažnai pasivadinę konservais, bet mes net čia atsirenkam. Kad vaikus reikia lenkti prie darbo. Kad ne visos laisvės ir teisės šiandien veda prie gero gyvenimo rytoj.
Kalbu apie “vargšus” iš Rytų Europos, kurie rytoj bus visai nevargšai. Happy.
