Nieko nekomentuosiu. Tik paliksiu šį tekstą. Atsiuntė FB draugė. Palieku jus su ja. Vardas redakcijai žinomas, kaip sakoma.“Ką tik man suėjo trisdešimt septyneri… Tačiau manęs jau nebespėjo pasveikinti ir niekada nebe pasveikins vienas brangiausių žmonių mano gyvenime – TĖTIS. Lapkričio 1 d. jis paliko šį pasaulį… Jam tebuvo šešiasdešimt dveji metai. Mano tėtis buvo meniškos sielos žmogus, pagal išsilavinimą – restauratorius, todėl grožį jis matydavo tokiuose dalykuose, kur kiti galbūt jo neįžvelgia. O galų gale grožį kurdavo jis pats ir kurdavo precižiškai, ne kaip papuola.
Tačiau ne apie tai mano laiškas – gyvenam Covido laikais… Taip, mano tėtis spalio pradžioje susirgo šia klastinga liga. Aš jau abejoju, kas šiame pasaulyje yra klastingiau – ar liga, ar patys žmonės…
Man šiandien visi kaip susitarę aiškina, kad “aš ant nieko nepykčiau, viską paleisčiau”. Aha, bet ar aš galiu save apgaudinėti? Negaliu savęs.
Pykstu pirmiausia ant savęs ir kaltinu pirmiausiai save, kad per mažai padariau, kad per mažai domėjausi, kaip iš tiesų reikia gydyti Covidą, nes supratau, kad jeigu pats nieko nežinosi, tai niekas tau ir nepadės. Labai viskas paprasta – kapanokis, kaip išmanai. Kodėl? Todėl, kad susirgus tėčio draugei, jis taip pat pradėjo jausti labai nežymius ligos simptomus, nuvyko pasidaryti PGR, kuris buvo neigiamas. Laikas ėjo, liga stiprėjo, bet šeimos gydytoja paskyrė gerti atrbatėles ( kas dabar labai madinga, pasirodo, kiek tenka pasikalbėti su įvairiais žmonėmis) ir pasakė pasirodyti po dviejų savaičių. Gydymo nepaskyrė jokio, nors mums jau tapo aiškiau negu aišku, kad PGR tyrimo atsakymas buvo neteisingas.
Pati tėčiui vežiau įvairius vaistus, vitaminus, ieškojau deguonies aparato jeigu prireiktų. Tėtis buvo užsiregistravęs antrąjam PGR, kuris buvo… teigiamas. Ir kaip nekeista, ta pati gydytoja atsibudo, kad reikia žmogui paskirti gydymą! Bet tą pačią dieną tėtis atsidūrė ligoninėje – diagnozuotas abipusis plaučių uždegimas.
Visą savaitę jam gulint ligoninėje susiskambinėjom, susirašinėjom, situacija atrodė nors ir sunki, tačiau stabili, gydančios gydytojos žodžiais. Bet vieną dieną, po savaitės, nepavyko su juo susisiekti. O vėlai vakare jis paskambino savo draugei, kuri labai sunkiai suprato jo žodžius. Penktadienis – tyla. Šeštadienio rytą jis pakėlė man ragelį ir aš nesupratau nei vieno jo žodžio.
Aš pati esu medikė, todėl pagalvojau apie keletą scenarijų. Į skyrių paprastai nepaskambinsi, yra specialūs telefono numeriai, kurie savaitgaliais neatsakinėja… Pirmadienį užregistruoju savo skambutį, jog noriu pakalbėti su gydančia daktare. Jau nepasakosiu apie nepasitenkinimą ir sarkazmą tėčio atžvilgiu iš gydytojos pusės. Aš tik užklausiau ar jam nėra neurologinių pakitimų.
Mane patikino, kad neturėtų būti. Tačiau…Pasirodo tą pačią dieną jam atliko kompiuterinę galvos tomografiją, kuri parodė, jog jam įvykęs insultas. Insultas įvykęs prieš kelias dienas…
Kaip galima medicinos personalui ligoninėje nepastebėti, jog žmogui yra įvykęs insultas???Kaip??? Man kyla vienintelė mintis – kad nei ketvirtadienį, nei penktadienį gydytoja pas jį tiesiog nebuvo nuėjusi. O šeštadienį ir sekmadienį greičiausiai nedirbo. Insultas, kuomet PIRMOS keturios valandos yra reikšmingos, tiesiog buvo nepastebėtos nei vieno žmogaus, dirbančio ligoninėje. Paskui viskas pradėjo blogėti…
Plaučių uždegimas plito. Buvo galima išeiti iš proto, kai paskambinus tėčiui supranti – jis yra per silpnas bandyti kažką kalbėti… Jis tik pakeldavo ragelį retais atvejais, arba kažkokiu būdu pats paskambindavo, o ragelyje būdavo tyla. Kalbėdavau tol, kol jis nepadėdavo ragelio. Sakiau, kad jį myliu, kad būtų stiprus, kad valgytų, kad labai laukiam jo sugrįžtant…
Dar po kelių dienų pavyko priprašyti gydytojos pas jį patekti penkiolikai minučių. Tai buvo paskutinis kartas, kuomet glosčiau savo tėtį gyvą. Tačiau tada taip negalvojau, nes jis atrodė pakankamai stiprus, kiek gali atrodyti žmogus tokioje situacijoje. Jis buvo sąmoningas, mane atpažino. Jis papasakojo, kad bijo valgyti, kad nepaspringtų ir nesistebiu, nes kaip tik buvo atnešti ligoninės pietūs, kurių meniu – daržovės pjaustytos kubeliais. Priminsiu, žmogus po insulto ir nuolat su deguonies kauke. Jam pavalgyti vienam buvo neįmanoma. Jis alko.
Taip pat minėjo, kad vieną kartą vos neužduso, nes pasibaigė deguonis. Jis skundėsi, kad yra šlapias, kadangi laiku nepakeičiamos sauskelnės.
Jo mirties priežastis – ūmus kvėpavimo nepakankamumas. Ryte prašiau, kad leistų jį aplankyti, gal pavyktų jį pamaitinti. Tačiau lapkričio 1 d. mūsų kalendoriuje raudona, o dabar jau ir lapkričio 2 d., tai man pasakė skambinti trečiadienį. Bet trečiadienį aš jau ruošiausi jo laidotuvėms.
Kodėl pasakoju? Todėl, kad mirtys nuo šios ligos yra ir mirtys nuo nepriežiūros. Mus ligoninėse tiesiog kankina. Žmonėms skyriuose labai dažnai tiesiog reikia elementarios slaugos. O dar jeigu neskiepytas, tai gal išvis paliekamas likimo valiai, maždaug va dabar ir kapstykis pats? Gal skiepas suteikia kažkokios privilegijos būti gydomam ar labiau prižiūrimam?
Taip, personalas turi darbo, tačiau jie pasirinko tokį gyvenimo kelią, tokią profesiją. Juk ne per prievartą? Medikai karo metais irgi galbūt būtų mieliau norėję dirbti taip, kaip jie buvo įpratę, tačiau visi puikiai suprato, kad situacija kitokia.
Šiai dienai mes taip pat turim savotišką karą, tačiau mes beveik visai nebeturim žmogiškumo . Ne, ne visi, bet didžioji dalis tikrai. Gal dėl to aš ir negaliu dirbti pagal profesiją, ką dariau studijų metais, nes man kiekvienas benamis, papuolęs į skyrių atrodė vertas dėmesio. Dabar aplink – egoizmas, susipriešinimas, sarkazmas, manipuliacija. Ir anksčiau ar vėliau palies visus. Visus.
Jums noriu alinkėti padaryti viską. Viską, kas Jūsų valioje ir ne tik”…
Tai va. Toks laiškas Lietuvai.
Va čia tikrai kad #SmurtoAnatomija.
Visą gyvenimą mokėjus mokesčius – lemiamą akimirką esi pats sau vienas. Ir žinot, ne su baltais balionais, basomis turėtume eiti į mitingus, o su panašiomis aplinkybėmis mirusių artimųjų nuotraukom ir…
Šeimos gydytojai dažnai žmonių negydo. Bent jau manęs.