Pirmadienio pozityvas, arba kaip gyventi.
Kaip taisyklė – paprasti dalykai ir tiesos yra genialūs! Bet jie dažniausiai būna per paprasti, kad į juos kreiptum dėmesį. Ir, kaip taisyklė, reikia pridaryti įmantrių sprendimų, progresyvių klaidų, kad suprastum – laikas jau daug ką patikrino! Ir geri dalykai nesikeičia tiesiog todėl, kad jie yra geri. Nepatobulinami!
Kaip šeima. Kur seneliai augina anūkus. Ir šiandienos globaliame pasaulyje tai tapo prabanga! Stebiu savo aplinkoje galisų šeimas ir galvoju – kaip kartais apsimoka neskubėti “modernizuotis”. Ir išvis – kaip apsimoka neskubėti.
Suso yra viso miestelio dailės mokytojas. Išauginęs ištisas kelias kartas! Mylimas ir gerbiamas – “eidavau pas tavo vyrą net trečią valandą nakties, jeigu jis paprašydavo pažiūrėti pabaigtą naują paveikslą. Kai buvo dar jaunuolis. Dažnai lošdavom šachmatais ir kalbėdavom apie meną iki paryčių…”
Sugebėk tu man taip sulošti gyvenimo partiją, kad dvi mokslus baigusios dukterys grįžtų gyventi… šalimais savo tėvų!
Ana spjautų į valdišką darbą ir su vyru taptų… žvejais – “nes nėra gražesnio gyvenimo, nei pasisveikinti 6.00 ryto su tekančia saule vandenyne”. Seneliai augina du anūkus – namai šalimais. Vaikų namai greta: pusryčiai, pietūs, pasakos ir kabojimas seneliui ant kaklo, krosiuko bėgimas, tapyba didelėje studijoje ant mažyčių molbertų…
Santa yra muzikos mokytoja. Gyvena gatvės gale ir mažoji jos dukrelė atlekia pas senelius jau po pietų – pamokėlės, piešimas ir šilta vakarienė prie iiiiiilgo šeimos stalo, kurio gale dažnai prisėda ir pypkutę sutraukia prie židinio prosenelė Azalija. Jai 104 metai. Ji gyvena antrame aukšte ir labai mėgsta garsiai klausytis džiazo bei šiltas aštrias sriubas vakarienei. Gero džiazo! Nes blogas jai kažkaip prastai skrandžiui.
Jauniausioji Suso dukra Alicija laukiasi. Aš visada stebėjausi šeimos sprendimu – ji nenorėjo mokytis ir visada žinojo – bus namų šeimininkė! Aš tyliai ją smerkiau, dariau karjerą ir lia lia lia. O Suso tik šypsojosi ir sakė, kad kiekvienam savo kelias. Jokio spaudimo “kažkuo tapti”, nes, mano nuostabai, jis kažkada paaiškino, kad “tapti mama yra svarbiausia misija žmogaus gyvenime, o gyvenimas – ilgas” ir išmušė mane iš vėžių savo nemadingumu. Savo kitoniškumu. Savimi.
Ar jie laimingi? “Nėra pasaulyje už mane laimingesnio žmogaus!” Taip sako Suso. Jau 20 metų – tiek aš jį pažįstu. Visko buvo ir visko dar bus, bet vakarai, kai jo žmona Čičė kepa mažyčius skirtingus pyragaičius su kremu, už lango lyja, viršuje groja J. Joplin, o Suso varto mano vaiko piešinius ir kartoja “ši linija yra vedanti į ateitį, o raštas liudija pasitikėjimą šeima ir pasauliu” – tie vakarai ir man yra grįžimas namo!
Buvimas šalia kažko tokio solidžiai esminio, tikro ir nepajudinamai gero – šalia meilės tikruoju savo pavidalu. Šalia pačios gyvenimo šaknies. Paprasta ir kartu taip sudėtinga, kai visa savo esybe jauti – ant sienų sukabinti šimtai vaikiškų piešinių krykščia iš laimės!
Jie juokiasi ir tokia yra gyvenimo prasmė!
Ir tiksliai žinai – meilė niekada nesibaigia.
Džiugu! Tokiomis šeimomis reikia didžiuotis – MAMA, TĖTIS, VAIKAI ir VAIKAIČIAI! O ne šeima pagal genderizmą, kurį jo pakalikai nori įpiršti pasauliui!