Kartais. Ir vis dažniau. Suvoki koks esi mažas varžtelis šiandienoje, kokia maža žuvis jūroje, kai įvykiai įsuka į nesustabdomą sūkurį, kai jauti – esi valdomas, įjungtas į įvykių seką ir suvoki, kad šalia esama didžiulės jėgos, įtakos, pinigų, valdžios žaidimų, kurie savo šachmatų partijoms naudoja žmones. Ne gamta, ne vėjas, ne jūra, kaip anksčiau.
Pasaulis šiandien keistas. Kitoks. Su nepaprasto įtakingumo lošėjais, dideliais pinigais. Dideliais planais, kurių jokia spauda neatskleis – greičiau atvirkščiai. Šiandien žiniasklaida yra tam, kad skleistų žinią. Ne informaciją, ne tiesą. Politikai yra tam, kad galvotume, jog juos renkame. Įvykiai įsuka taip, kad galvotume, jog mes kažką keičiame. Kai raudona pavojaus lempelė užsidega kažkur toli, po velnių, rodos, gali į ją nežiūrėti, gali gyventi, gali suktis savo kasdienybės rate, kur maloni rutina – pusryčiai laiku, pietūs apie antrą ir šeimos vakarienė, „kai visi kartu” yra pagrindinis šiandienos statistinio europiečio rūpestis… Dar meikapas, dar koks ekologiškas kopūstas… O mes dar taip trumpai tuo džiaugėmės.
Bet ateina rytas, kai raudona žaltvykslė įsižiebia ryškiai ir aiškiai – kai ją ne tik matai, tačiau jauti. Visai šalia. Ji tai nutolsta, tai priartėja. Tai dega taip ryškiai, kad prisimerki, jauti saldų kraujo kvapą, kiti ją girdi, kiti užuodžia… Ji dega šalia. Ji šiandien dega Europoje.
Vis arčiau namų.
Ir vakar susimąsčiau, kai vienas mano draugas, emigravęs į Barseloną parašė: „tu gi žinai – aš naujas žmogus – man nesvarbios valstybės, man nesvarbūs jokie patriotiškumai, jokios valstybinės kalbos, jokios istorijos ir, aišku, jokia žemė. Važiuočiau į San Franciską, į Australiją ar bet kur, kur nekalbama niekam nereikalinga kalba, kur moka, kur susitarsim. Svarbus esu aš ir mano katė”.
Jis jau ne lietuvis. Pasaulio pilietis. „Naujas žmogus”.
Tada galvoju, kodėl aš kasdien vis labiau jaučiuosi… iš Viešvėnų kaimo. Kodėl rašau lietuviškai ir kasdien vis atidžiau taisau rašybos klaidas, nes svarbios mūsų nosinės ir karūnos ant raidžių lietuviškų, kodėl parvilkau savo vaikus į lietuviškas mokyklas, nes jie kitaip niekada neišmoks šitos senos „niekam nereikalingos kalbos”, kodėl man kiekviena Vilniaus plytelė (ne tik ta Katedros) yra stebuklinga – dar studentė būdama kažkaip keistai jaučiau, kad viso to galiu netekti. Ir netekau. Emigravau. 🙂
Ir šalta Baltija, ir rūstūs žemaičiai, ir bjaurūs Klaipėdos liberalai man atrodo nostalgiškai. Praeitis lieka graži. Kuo daugiau keliauju, kuo greičiau bėga laikas, kuo daugiau žmonių sutinku, tuo labiau esu… lietuvė. Net šaltą lietuvišką rudenį. Ir jaučiu, kad kaip niekada reikia „skinti dieną”. Akimirką.
Kad po vieną esame trapūs, o būriais – lengvai nuspėjami, kad tie, kurie anksčiau eidavo pirmieji mūšiuose yra išnykusi rūšis – šiandien valdantys yra kitokie: nebe žemė, nebe laisvė, nebe jų tautos galvose.
Jie pirks ir parduos, o tada bėgs pirmieji.
Nauji žmonės.
Veidaknygė
