Jurgis Kipras Neviera. Pornografijos metastazė

Tikriausiai visi, skaitantys šį tekstą, savo gyvenime yra patyrę vienokių ar kitokių fizinių negalavimų. Suskausta dantį – skubame pas dantistą, jaučiame, jog mūsų širdies ritmas tapo nereguliarus – lankomės pas kardiologą. Idealiu atveju pajutę ligos ar sužeidimų simptomus, visada kreipiamės pas specialistą. Tačiau neretai taip atsitinka, kad negalavimas išoriškai gyventi mums netrukdo. Juk kreiptis pas gydytoją yra toks vargas – eilės, tyrimai… Ach. Juk kartais atrodo patogiau nedidelį skausmą tiesiog pakęsti.

Su tokiu skausmu galima gyventi ne vienerius metus, kol galiausiai pasirodo, esą juntamas skausmas buvo ne kas kitas, o vėžinių ląstelių rinkinys, vis labiau ardantis sveikus organizmo audinius. Šis pavyzdys tinka kaip analogija mūsų visuomenės vidinei būklei. Jos ligos stadija – metastazavęs (išplitęs po visą organizmą) 4 stadijos pornografijos vėžys.

Uffff…. Na ir temą pasirinkai, sakysite man. Juk kalbėti apie ligą, kurios žmonės nenori matyti (nes dažniausiai patys ja serga), tikrai nėra lengva. Ir visgi, noriu patikinti, kad šis straipsnis tikrai nėra sergančio ir kenčiančio nusidėjėlio pasmerkimas, tad tiems, kurie skaitydami šį straipsnį jausitės užpulti, kaltinami, neverti Dievo meilės dėl savo nuodėmių, yra pravartu prisiminti Jėzaus žodžius seksualinės nuodėmės akivaizdoje. Paleistuvei, kurią žmonės norėjo užmėtyti akmenimis Jėzus tarė: „Moterie, kur jie pasidėjo? Niekas tavęs nepasmerkė.“ Ji atsiliepė: „Niekas, Viešpatie“. Jėzus jai tarė: „Nė aš tavęs nepasmerksiu. Eik ir daugiau nuodėmių nebedaryk (Jn 8, 10-11).“

Taigi, kalbėti apie lytines nuodėmes XXI amžiuje yra ypač nemadinga. Sakyčiau, pasaulio akyse tai atrodo tiesiog paprasčiausiai idiotiška. Nuo praėjusio amžiaus seksualinės revoliucijos bet koks noras grąžinti bent kiek aiškesnes lytinio elgesio normas pradeda atrodyti kaip žmogaus laisvės suvaržymas. „Niekas negali man įsakyti kaip elgtis privačioje erdvėje“ arba „Aha, tai jūs, krikščionys, bandote mokyti mus seksualinės etikos, bet patys juk tragiškai jos nesilaikot“ – visi šie ir kiti prieštaravimai bet kokiam šių jautrių temų aptarimui yra tarsi siena, į kurią neretai tenka atsitrenkti, norint prieiti prie lytiškumo klausimų esmės. Galiausiai, kyla baimė, kad seksualinio susilaikymo skatinimas bus palaikytas raginimu represuoti savuosius troškimus. Tokiu atveju, krikščionių argumentus galima atmesti kaip psichiškai liguistų žmonių svaičiojimus. Tad verta itin sąmoningai reflektuoti šiuos diskusijos kliuvinius, kad perpratę visuotinės skaistumo baimės atmosferą pagaliau galėtume pažvelgti tiesai į akis.

O tiesa yra ši – visuomenė serga, vėžys metastazavo, bet net ir dabar, jaučiant stiprius simptomus, neskubama kreiptis gydytojo pagalbos. Simptomai – vis augantys vaikų pornografijos tempai Europos Sąjungoje[1]. Tuo pat metu vienas iš penkių vaikų Europoje yra seksualinių nusikaltimų auka[2]. Europos Sąjungos sprendimai – didinti operacinį pareigūnų parengtumą, vykdyti prevencijos programas. Tačiau nėra pagrindinio sprendimo – pornografijos draudimo sugrąžinimo. Visi kiti sprendimai be šio žingsnio yra panašūs į tablečių nuo kosulio gėrimą, kai sergama tuberkulioze. Tačiau neįmanoma tikėtis, kad Europos šalys, daugelį dešimtmečių šventusios seksualinės laisvės laimėjimus, dabar imtųsi šią laisvę varžyti uždrausdamos pornografiją. Per didelis yra nuveiktas laisvinimo darbas, žmonių įpročiai ir susiformavusios naujos kultūrinės seksualinio gyvenimo normos neduoda nė pagalvoti apie kokius nors galimus draudimus.

Vakarų politinėje erdvėje matome vis labiau platėjančias žmogiškos veiklos autonomijos ribas: legalizuojami narkotikai, įteisinama eutanazija, duodama galimybė pasirinkti savo lytį.

Tad kokios gi tos naujosios normos? Kokioje vertybių sanklodoje dabarties žmogus pažįsta savąjį lytiškumą? Kas jam yra aukščiausias elgesio principas? Regis, būtų galima išskirti dvejopą modernaus žmogaus vertybinę orientaciją. Jos pagrindiniai gėriai – autonomija ir malonumas. Į tai orientuojasi visa šiandienos komercija, siūlydama vis pigesnes ir labiau stimuliuojančias patirtis (pornografija, kino industrija, maisto pramonė, socialiniai tinklai) – tai malonumo aspektas. Tuo tarpu Vakarų politinėje erdvėje matome vis labiau platėjančias žmogiškos veiklos autonomijos ribas: legalizuojami narkotikai, įteisinama eutanazija, duodama galimybė pasirinkti savo lytį. Pro tokį iškreiptą vertybinį stiklą pornografija atrodo kaip priimtinas reiškinys, gal netobulas, bet visgi pilnai atitinkantis autonomijos ir malonumo kriterijus. Iš principo nesukritikavus šių pamatinių vakarietiškų nuostatų neįmanoma jokia kalba apie socialinių normų pokytį ir tikrai dar būtų sunku svajoti apie politinius sprendimus, draudžiančius pornografiją.

Minėtųjų nuostatų šaknį galima rasti labai aiškiame nūdienos mąstymo trūkume. Tai negebėjimas atsakyti į du klausimus: „Koks yra realybės pagrindas?“ ir „Kas yra žmogus?“. Trumpai tariant, beribės autonomijos ir kuo didesnio malonumo siekį galime laikyti metafizikos (Koks realybės pagrindas?) ir antropologijos (Kas yra žmogus?) žlugimo pasekme. Šiandienos visuomenėje plačiąja prasme egzistuoja tokia pažinimo samprata, kuri kaip realias pripažįsta tik tas žinias, kurios patvirtintos mokslinio stebėjimo rezultatais. Kadangi dvasinės realybės, o tuo labiau Dievo buvimo eksperimentu ar stebėjimu negali nei patvirtinti, nei paneigti, tai laikoma nerelevantiškomis idėjomis, neturinčiomis įtakos mūsų tikrovei. To rezultatas – giliai neapmąstytas materialistinis pasaulėvaizdis, kuris intuityviai daugelio žmonių šiandien laikomas realybe arba, jeigu ir tikima dvasinės tikrovės egzistavimu, tai dažniausiai vakarietis tokio nematerialaus pasaulio įtakos savo kasdienybei nesureikšmina. Svarbiausi vis vien išlieka pinigai, namas, maistas, žodžiu, šiapusybė. Kas lieka tokiu pažinimu besivadovaujančiam žmogui? Tai susikurti savo prasmę, pačiam formuoti savo tapatybę, kuo labiau padidinti fizinius savo pajėgumus ir veiklos laisvę, mat kažkokia transcendentine prasme remtis jau nėra įmanoma. Didžiąja prasme tampa autonomija, žmogaus valios išaukštinimas.

Tačiau net ir savo sintetinę prasmę kuriantis žmogus nenustoja klausti „Kas aš esu?“. Ir štai, kaip puikus atsakas į šį klausimą materialistiniame pasaulėvaizdyje gali ateiti mokslinė antropologija. Tačiau tokia antropologija tegali aprašyti materialinę žmogaus kilmę, jo funkcinę sandarą. Plaučiai įsisavina deguonį, širdis varinėja po kūną kraują. Galima rasti net atsakymą apie žmogaus fizinę kilmę – evoliucijos teorija. Kadaise mes buvome tik vandenyje plaukiojančios ląstelės, natūrali atranka mus padarė žmonėmis, ateityje mūsų laukia išnykimas, o galbūt dar nauja evoliucinė pakopa, jei tik sugebėsime prisitaikyti prie naujų sąlygų. Taigi kiekvienas individas save dabar gali laikyti tiesiog evoliucijos produktu. Tai kaip tada pasiekti kažkokią pilnatvę ar laimę? Nejučia peršasi išvada, jog vienintelė paguoda tokioje egzistencijoje gali būti kuo dažniau patiriamas malonumas. Žinoma, tuo nesakau, kad visi materialistai yra nepataisomi hedonistai, tačiau racionaliausia tokiu atveju atrodo laikytis gyvenimo krypties, kuri galiausiai atneš didžiausią įmanomą malonumą. Apie fizinę tikrovę peržengiančią prasmę kalbėti tokiomis sąlygomis neįmanoma.

Štai kodėl mūsų visuomenei, apimtai materialistinio snūduriavimo, dauguma žodžių apie seksualinę etiką gali pasirodyti juokingi, įžeidūs ar net retrogradiški. Jei kažkas prasmingo apie pornografijos realią žalą ir gali būti pasakyta, tai pirma reikalingas visiškas egzistencinis nusigręžimas nuo šio vyraujančio materializmo. Tikroji jėga, galinti perkeisti seksualinio palaidumo sužalotą visuomenę, yra Jėzaus skelbta Geroji Naujiena. Toks tiesmukas Evangelijos, kaip vienintelės tikrai gelbstinčios žinios, pristatymas, žinoma, pasirodys vertas paniekos daugumai tų, kurie gyvena šiandienos sekuliarizmo sąlygomis. Ir visgi, Evangelijos sprogstamoji galia sugebėjo atnaujinti lytinio palaidumo kupiną Antikos pasaulį, tad į šią žinią verta pažiūrėti rimtai. Sąlygos šiandien nėra tapačios Antikos laikams, vyrauja daug didesnis atsparumas tiesai, gėriui, grožiui, dvasinio pasaulio egzistavimui. Iš esmės, skelbimo aplinka yra mažiau palanki krikščionims dar ir dėl to, nes Vakarų visuomenės, kadaise priėmusios Evangeliją, dabar ją visa jėga atmetė. Tačiau, tas, kuris skelbė „Būkite drąsūs, aš nugalėjau pasaulį“ (Jn 16, 33) parūpins to, ko reikia nūdienos pasauliui.

Tad kokia gi ta žinia? Ką sako Jėzus autonomijos ir malonumo siekio prisotintam pasauliui? Naujasis žvilgsnis, kurio taip reikia pasauliui, Jėzaus yra pristatomas žodžiais „nuo manęs atsiskyrę jūs negalite nieko nuveikti“ (Jn 15, 5). Tai stiprus kirtis taip stipriai šiandien aukštinamai autonomijai. Norisi tikėti savo jėgomis, gebėjimais pačiam formuoti savo gyvenimo tėkmę, galiausiai pačiam rinktis vertybes. Galvoti, kad žmogaus būtis taip radikaliai priklauso nuo Dievo, jog visus savo pasiekimus ir visą egzistenciją turi priskirti tik jam, šiandien yra labai karti piliulė nuryti tūlam vakariečiui. Tačiau tai vienintelis priešnuodis Adomo ir Ievos logikai, skelbiančiai, kad laimę galima pasiekti nepaklūstant Dievo valiai. Nuo Edeno sodo iki šiandien besitęsiantis maištas, įgaunantis bjaurias formas pornografijos tamsybėje, tegali būti sustabdytas tik vėl supratus, ką reiškia gyventi pagal Dievo planą žmogaus kūnui ir sielai.

Prisiminkime du jau aptartus principus, kuriais vadovaujasi šiandienos žmogus – autonomija ir malonumas. Pornografijos kontekste jie pasireiškia kaip noras kurti vis įvairesnį ir naujesnį turinį, kuris žmogui teiktų kuo didesnį malonumą. Sunku būtų paneigti, kad mūsų kultūra yra persismelkusi požiūrio į lytiškumą, kuris pristato visą lytinio gyvenimo esmę kaip siekį patirti kuo didesnį malonumą ir ieškoti vis naujų būdų, išreikšti meilę taip, kaip kiekvienas žmogus ją supranta. Visgi jei užsidedame Jėzaus dovanotus Gerosios Naujienos akinius, tai suprantame, kad žmogus yra Dievo kūrinys, sukurtas pagal jo paveikslą ir nuo Dievo radikaliai priklausomas. Tokiu nauju žvilgsniu ištaisomos modernios metafizikos ir antropologijos klaidos, kurios skelbia žmogų esant tik kūniška ir evoliucijos determinuota būtybe, o dvasinės realybės egzistavimą neigia. Šioje į Dievą nukreiptoje metafizikoje ir antropologijoje belieka atsakyti į jau iškeltą klausimą „Ką reiškia gyventi pagal Dievo planą žmogaus kūnui ir sielai?“ ir pornografijos problemos sprendimas taps aiškus. Todėl dar kartą peržvelkime autonomijos ir malonumo principus Evangelijos šviesoje.

Būtent Jėzaus pristatytas didžiausias įsakymas mylėti Viešpatį visa širdimi, visa siela ir visu protu, o savo artimą kaip save patį suduoda skaudų smūgį autonomijai. Žmogaus savarankiškumas ir individualumas nebėra visuomenės organizavimosi pagrindas. Nebegalioja visiems taip gerai pažįstamas principas „laisvė, tai daryti ką nori nepažeidžiant kito žmogaus laisvės ribų“. Dabar iškyla naujas principas – laisvė, tai siekti sau ir kitam aukščiausio įmanomo gėrio. Pasirodo, laisvei išpildyti reikalinga bendrystė, kitas asmuo. Laisvė nėra užsidariusio individo savarankiškas užsiėmimas. Ji skirta meilėje save dovanoti Dievui ir artimui. Tad mūsų visuomenėje idealizuojama autonomija tėra miražas, sukeliantis bereikalingus lūkesčius dalykams, kuriais neverta viltis, ji iš esmės neįgyvendinama, nes noras pasaulio tvarką perkurti pagal save tegali baigtis dar vienu nuopuoliu, meilės atsisakymu vardan autonomijos. Taigi ir lytiniam gyvenime, jei vadovaujamės Kristaus Evangelija, meilė, ne autonomija, turi būti esminis viską vienijantis principas. Ne savo troškimų ir vizijos įgyvendinimas, gerbiant kito autonomiją, bet savęs dovanojimas artimui, siekiant jo gėrio, yra tikrasis lytinės etikos kelrodis.

Tad kokia malonumo principo vieta tokioje Evangelinėje lytinėje etikoje? Dera aiškiai pasipriešinti moderniam įsivaizdavimui, esą visa krikščioniška seksualinė moralė susiveda į puritonišką malonumo baimę. Anaiptol, malonumas krikščionių yra laikomas gera, Dievo sukurtos realybės dalimi, tačiau pasauliui, kuriame malonumas yra vienas pagrindinių veiklos principų, krikščioniškas atsisakymas laikyti jį lytinio gyvenimo tikslu yra sunkiai suprantamas. Veikiausiai tinkama būtų šį malonumo principą pakeisti Pradžios knygoje randamu pirmu Dievo paliepimu žmogui: „Būkite vaisingi ir dauginkitės…“ (Per 1, 28). Štai tikroji lytiškumo paskirtis – tai ne malonumo siekis, ne savęs išraiškos forma, bet Dievo dovana žmogui, leidžianti meilėje kurti naują gyvybę. Turint tai prieš akis, kaip siaubingai tuomet atrodo nūdienos pornografijos industrija, savo visa veikla siekianti sterilizuoti žmogaus prigimtinį, jo siekį būti Dievo bendradarbiu kuriant naują gyvybę. Taigi tik kultūra, suprantanti Dievo dovanotą vaisingos meilės prasmę, gebės pasveikti iš pornografijos aklumo ir pamatyti, jog yra būtinas tokios naikinančios medžiagos draudimas.

Noriu pabrėžti, kad šis tekstas nėra apologetinis veikalas, skirtas įrodyti krikščioniškos metafizikos ir antropologijos teisingumą. Tai veikiau kvietimas sąmoningiems Kristaus mokiniams nusiimti modernybės mums uždėtus pornografinius akinius ir pažvelgti į realybę iš esmės, tokią, kokia ji yra Dievo apreiškimo šviesoje. Tik tiesos spindesys gali atverti akis milijonams žmonių, gyvenančių niūrioje lytinių iškrypimų ir besaikio malonumo siekimo fantazijoje. Tad atpažinkime, jog pornografijos vėžys išties metastazavo ir nesikliaukime kosmetiniais ar technokratiniais šios ligos gydymo būdais, bet su didžiu pasitikėjimu atsiduokime vieninteliam sielų gydytojui Kristui, kuris savo malone gali dovanoti atsivertimą net didžiausiems nusidėjėliams. Juk Kristus atėjo „<…> kad žmonės turėtų gyvenimą, kad apsčiai jo turėtų“ (Jn 10, 10). Tad skelbkime jo žinią meilėje ir tiesoje.

[1] https://www.iwf.org.uk/news-media/news/eu-still-hosts-the-most-child-sexual-abuse-material-in-the-world/

[2] https://www.europarl.europa.eu/RegData/etudes/BRIE/2024/757611/EPRS_BRI(2024)757611_EN.pdf