Masinė žiniasklaida dažnai pabrėžia, kad reikšminga dalis visuomenės nepasitiki ekspertais. nepasitikėjimas ekspertais yra laikomas išsilavinimo trūkumu, yra klijuojamos klišinės etiketės, todėl verta atsakyti į klausimą kada išties ekspertų nuomonės nepaisymas yra racionalus.
Ekspertai kaip nuomonės formuotojai
Ekspertais žiniasklaida vadina žmones, kurie turi visuomenės pripažintas akademines arba kitokias afiliacijas. Šie žmonės yra dažnai panaudojami siekiant suformuoti visuomenės nuomonę, nes „kas tu toks, jog nesutiktum su eksperto nuomone?“. Dažnai eksperto pozicija yra pagrindžiama jo kredencialais, o ne detaliu jo pozicijos pagrindimu, kadangi detalus pagrindas netelpa į masinės žiniasklaidos eterio trukmę. Todėl ekspertų įtaka visuomenės nuomonei yra pagrįsta beveik tik pasitikėjimu.
Galime prisiminti pandemijos pradžią kuomet absoliuti dauguma pasaulio šalių kritikavo Kinijos komunistų partiją blogai valdant viruso plitimą. Tačiau tarp kritikų nebuvo pasaulio sveikatos organizacijos, kuri net atvirkščiai buvo visapusiška Kinijos rėmėja: ji teigė, kad valstybės, kurios įvedė kelionių draudimus vykti į Kiniją tai padarė visiškai be pagrindo ir, kad nėra jokios priežasties imtis globalizacijai prieštaraujančių sprendimų.
Į ką pasaulio sveikatos organizacija, kaip sveikatos politikos ekspertė nuvedė pasaulį matome patys. Tai yra puikus pavyzdys, kuomet ekspertų nuomonė gali būti formuojama tam tikrų interesų turinčių žmonių.
Galime rasti krūvą tokių pavyzdžių ir istorijoje. Ilgesnius laikotarpius atsimenantys žmonės, kurie matė vienų ekspertų prieštaravimus kitiems ekspertams ar patiems sau vėl pagrįstai pradeda nepasitikėti ekspertais. Prieštaringos ekspertų pozicijos gali kilti ir iš kompetencijos trūkumo bei labai sudėtingų situacijų. Reikšmingas aspektas yra tai, kad kone visais laikais masinių medijų pripažinti ekspertai palaikė puikus ryšius su ekonominiu – politiniu elitu.
Pavyzdys – Černobylio avarijos metu ekspertai melavo apie avarijos mąstą ir galimas pasekmes. Ir tai yra natūralu, nes ekspertų atlyginimai dažniausiai yra apmokami iš valstybinių, tarptautinių fondų arba didelių korporacijų biudžetų. Tai reiškia, jog interesų konfliktai tam tikromis temomis yra neišvengiami. Ko gero aktualiausias to pavyzdys – „faktų tikrintojai“.
„Project Veritas“, projektas, kuris yra skirtas atskleisti įvairių korporacijų vidinę virtuvę mums parodė, kad faktų tikrintojai yra politiškai spaudžiami filtruoti tam tikras idėjas bei jas atmesti naudojantis autoriteto pozicija. Taip pat jie atskleidė, kad „Twitter“ taiko mašininį mokymą tam, kad automatiškai aptikti Trumpo rinkėjus bei ištrinti jų paskyras arba įtraukti juos į „juodąjį sąrašą“, kuris apribos jų įrašų matomumą „Twitter“ platformoje.
Faktas, kad šiandieninės masinės medijos tokios kaip CNN savo turiniu bei politiniu šališkumu vis artėja link sovietmečio arba šiandieninės Rusijos medijos. Tą pagrįsti egzistuoja daugybė pavyzdžių, kuomet buvo dekonstruoti CNN naratyvai.
Pats CNN medijos koordinatorius Christianas Sierra privačiame pokalbyje teigė, kad „daugelis bando apsimesti, kad daro tai, kas yra geriausia žurnalistiniam integralumui. Tačiau 9 ryto tau paskambina didysis bosas Jeffas Zuckeris ir po velniais sako ką daryti“.
Iš to išplaukia aiški išvada, kad tais atvejais, kuomet ekspertai turi akivaizdžius interesų konfliktus, tada nepasitikėjimas tampa akivaizdžiai pagrįstas.
Ar mes galime pasitikėti LaisvėsTV reportažu apie Sorošo gyvenimą ir apie atviros visuomenės veiklą Lietuvoje turint omeny, kad vienas iš LaisvėsTV rėmėjų yra būtent atviros visuomenės fondas? Tai yra klausimas, apie kurį turėtų pagalvoti kiekvienas žiūrovas.
Ekspertais netikinčių žmonių marginalizavimas
Ekspertais neteikiančių žmonių marginalizavimas gali būti laikomas psichologiniu smurtu bei bandymu nutildyti nesutinkančius piliečius, nes masinės žiniasklaidos marginalizuojami žmonės yra atskiriami nuo bendruomenės bei yra diskredituoti. Kitaip sakant ekspertai neretai yra propagandos instrumentas.
Politiškai jautriose temose eksperto nuomonė turi būti įvertinama ypatingai atsargiai: turi būti iš anksto tikimąsi propagandos skleidimo bei ekspertais netikinčių žmonių marginalizavimo. Todėl šiuolaikiniais ekspertais abejojančių piliečių prilyginamas kvailiams kartais yra ne tik ne etiškas, be ir primena autoritarizmą.
Ačiū Justui Stankevičiui už gerą straipsnį. Manau, kad visiems aišku, jog nemaža dalis ekspertų papirkti ir gieda giesmelę tų, kuriems į LIETUVĄ nusispjaut, t.y. juodina ir šmeižia išsijuosę, tikėdamiesi, kad dalis žmonių jais patikės!!!
skinantis kelią bet kurioje visuomenėje reikalingi įrankiai, viduramžiais tai buvo ginklas, mokėjimas juo naudotis, paveldėtos valdžios privilegijos, religinės privilegijos ( daugelis veikų buvo vykdoma dievo vardu), dabar gi demokratinėse visuomenėse prisidengiama eksperto statusu. Dažniausiai tas ekspertas yra sukurtas tos demokratinės visuomenės kaip įrankis daryti reikiamą ( iš anksto suplanuotą ) įtaką visuomenei suteikiant jam viršenybę virš kitų. Pirmas tokio eksperto įrankis jo ”demokratiškame ” puolime yra jam suteikta tribūna, nekontroliuojama ir nepaneigiama galimybė juodinti oponentus apeliuojant žinių stoka ir nekompetentingumu.
Viskas gerai, bet nieko naujo. Dar toks senelis Sokratas prieš krikščioniškais laikais sakė, kad negalima VISIŠKAI pasitikėti JOKIA valdžia, net ir ta kurią PATYS išrinkome. T.y. jis ragino ir mokė būti kritiškais.
Kas nustato, kad ekspertas? Ir kas nustato, kad ekspertu eksperta yra ekspertas? Ir taip be galo, Problema, kad eksperrai niekados neatsako uz savo „ekspertinius” patarimus.