Multikultūralizmas yra paplitusi ideologija, kuri yra suprantama kaip savaiminis gėris tarp kairiųjų elito politikų, kurie dažnu atveju vienaip ar kitaip yra susiję su George Sorošu. Puikus to pavyzdys – Hillary Clinton ir jos rinkimų kampanija 2016 m. Jų bendradarbiavimą įrodo ne tik nutekinti dokumentai ar didelė „atvirosios visuomenės fondo“ parama rinkimams, tačiau ir rinkimų kampanijoje visais įmanomais būdais išnaudota multikultūrinės visuomenės korta. Tačiau multikultūrizmas nėra sutinkamas su optimizmu. 2018 m. George Sorošo valdomas „atviros visuomenės fondas“ buvo priverstas palikti Vengriją po to, kai išrinktas Vengrijos prezidentas apkaltino Sorošą „skatinant nelegalią migraciją ir multikultūralizmą“.
Kaip multikultūralizmas keičia Vakarų civilizaciją?
Viešojo saugumo situacija Vakarų šalyse yra visiškai pakitusi dėka masinės migracijos srautų. Puikus to pavyzdys yra Vokietijoje, kur vietinės gyventojos ženkliai pradėjo jaustis nesaugios po „pabėgėlių krizės“, kuri, kaip rodo statistika mažai turi ką bendro su tikraisiais Sirijos pabėgėliais. Su masiniais migracijos srautais kinta kultūrinė ir religinė aplinka: migrantai kuriasi vieni šalia kitų taip išlaikydami savo tapatybę, o ne asimiliuojasi. Tačiau Europos politinis elitas ilgai neigia šį faktą. Toks elito nusistatymas ir lėmė tai, kad eilę metų populiariausias vaikų vardas Berlyne yra Muhamedas.
„Visur Vakaruose, kur pasirodė masinės migracijos srautai atsirado smurto proveržis“,- teigia vienas iš „PragerU“ pašnekovų. Paryžius, kuris kažkada buvo žinomas kaip „la plus belle ville du monde“ (liet. „gražiausias pasaulio miestas“) šiandien pasižymi ir antisemitiniais išpuoliais, kuriuos kelia iš musulmoniškų kraštų kilę ekonominiai migrantai.
Kitas faktas – vien tik 2019 m. 53000 ekonominių migrantų Paryžiuje gyvena savadarbėse palapinėse. Paryžius turėdamas „gražiausio pasaulio miesto“ vardą pritraukai turistus iš viso pasaulio, tačiau ar palapinių miesteliai negadina Paryžiaus vaizdo ir nekenkia vietinių gyventojų gyvenimo kokybei? Paryžius yra tik vienas pavyzdys kaip multikultūralizmas keičia Europą.
Vokietijoje, buvęs Vokietijos užsienio reikalų ministras, Bundestago narys, Frankas-Walteris Steinmeieris paskelbė, jog Vokietija yra „imigrantų tauta ir tokia liks“, pridėdamas, kad „nėra nei pusės, nei apskritai tikrų vokiečių“. Kam rūpi viešas saugumas Britanijoje ar Švedijoje, kuomet vietoj tikrų nusikaltėlių yra baudžiami žmones, kurie drįsta kalbėti prieš masinę migraciją?
Ar multikultūralizmo kritikai – dešinieji?
Buvęs UKIP (JK nepriklausomybės partijos) lyderis Niželas Faražas kritikuodamas masinę migraciją teigė, jog multikultūralizmo propagavimas pavertė Londoną „pigia Europos sostine“ ir pakenkė vietinių britų gyvenimo kokybei. Net liberalūs Europos politikai pripažįsta, jog multikultūralizmas yra klaida. 2011 m. Angela Merkel, Vokietijos kanclerė, kuri skatino ekonominių migrantų atvykimą į Europą galų gale pripažino, jog ji buvo neteisi teigdama „multikultūralizmas visiškai nepavyko“. Tais pačiais metais buvęs Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy taip pat teigė, jog multikultūrinės Europos projektas buvo „klaida“, pridėdamas „tiesa ta, kad visose savo demokratijose mes buvome per daug susirūpinę dėl naujai atvykusių asmenų tapatybės ir nepakankamai dėl juos priimančios šalies tapatybės“. Buvęs Britanijos ministras Davidas Cameronas, sutiko, kad „multikultūralizmas mirė“ ir teigė, kad „per multikultūrinę doktiną, mes padrąsinome skirtingas kultūras gyventi atskirai vieną nuo kitos“. Tai įrodo, jog multikultūrizmas nėra politinės kairės ar dešinės klausimas, tai yra sveiko proto klausimas.
Įvairovė nėra lygi įvairovei
Didelė dalis pabėgėlių pasiekė Europą per Sirijos karo krizę, ir buvo priimami, kaip žmonės, begantys nuo karo. Tačiau paaiškėjo, jog absoliuti dauguma jų yra ekonominiai migrantai iš tokių šalių kaip Tunisas, Sudanas, Nigerija ir kt. Šių šalių ekonomika yra silpna, o emigracijos srautai didėja. Kitas bendras bruožas – šalių nusikalstamumo lygis yra daug didesnis, nei bet kurioje Europos šalyje. Taigi jei turime vienos šalies populiaciją, pasižyminčia ženkliai didesniu polinkiu į nusikalstamumą, ar nepasikeis migrantus priimančios šalies viešojo saugumo situacija sulaukus iš tokios šalies atvykusio didesnio kiekio individų? Atsakymas ir taip akivaizdus prisimenant Vokietijos pavyzdį.
Ar visos imigrantų bangos neša tokias pačias problemas? Prieš prasidedant antrajam pasauliniui karui, daugybę žydų tautybės menininkų ir mokslininkų pabėgo į Jungtines Valstijas. Jų tarpe yra tokios pavardės kaip Albertas Einšteinas ar Arnoldas Šionbergas. Be abejonės žydų pabėgėliai praturtino JAV tiek ekonominį, tiek kultūrinį ar akademinį gyvenimą. Kitas svarbus faktas yra žemas žydų pabėgėlių nusikalstamumas JAV. Vadinasi įvairovė nėra lygi įvairovei. Numatant ar migrantas gali sukelti tam tikras problemas svarbiu faktoriumi tampa pastarojo kilmės šalis ir tos šalies kultūra.
Ką verta prisiminti?
Migracija gali būti sveika tiek ekonomikai, tiek ir kultūriniam gyvenimui, tik jei renkamės kokybę, o ne kiekybę. Tarkime, studijuoti į universitetus žmones nėra priimami pagal kvotas, bet įvyksta atranka pagal tam tikrus kriterijus. Vertinti multikultūrizmą kaip vertybę savaime nėra racionalu dėl jau minėtų argumentų. Ir tai nėra politinių ideologijų, bet sveiko proto klausimas. „Fox News“ vedėjas Tuckeris Carlsonas, kuris yra linkęs į politinę dešinę visiškai neoponuoja migracijai kaip tokiai. Pasak jo, šalis turi būti jungiama viena bendra kultūra, kuri atstovauja tam tikras vertybes. Antru atveju kuriame valstybes valstybėje. Toks pavyzdys yra Švedija su vadinamomis „non-go zones“, kuriose tiesiog neveikia centralizuota valstybės valdžia.
Reikia akcentuoti, kad kalbėti apie migraciją jokia prasme nėra rasizmas ar neapykanta, tai yra jautri ir atsakinga tema, apie kurią būtina diskutuoti.
